Mūsų vardų istorija

Vienas iš mano pamėgtų žaidimų yra „Išversk angliškas pavardes“. Taip atradau aktorių, kurio pavardė yra Narvas (Nicolas Cage), dainininką Joną Grynąjį (Johnny Cash), prezidentą Jurgį Krūmą (George Bush) ir t. t. Taigi, skambios angliškos pavardės kartais turi aštrias arba juokingas reikšmes, ir rašytojai jų anaiptol nevengia.

Kadaise rašiau apie tai, kaip parinkti personažams vardus (Spanguolytė plagijuoja Kazį Bradūną). Įrašas nelabai išsamus: tik pamąstymai apie tai, kad nevalia savo veikėjus krikštyti atmestinai. Mano giliu įsitikinimu, didelė klaida yra ir nepaprastų, negirdėtų vardų suteikimas… Jeigu personažas neišvystytas, stebuklingas vardas neišgelbės. 

Geriau pamąsčius ir paieškojus, personažo vardu galima nemažai pasakyti ir apie personažą, ir apie kūrinio stilių. Juk daugumos mūsų vardų šaknyse yra ką nors konkretaus reiškiantis žodis. 

Tikiuosi, minčių suteiks ištrauka iš dr. Petro Joniko knygos „Lietuvių kalbos istorija“:

MŪSŲ ASMENVARDŽIAI IR VIETOVARDŽIAI

(I dalis: Asmenvardžiai)

(…)

Iš pradžių žmogus teturėjo vieną pavadinimą, nelyginant kaip vieną medį nuo kito skiriame vienu vardu: ąžuolą nuo liepos, beržą nuo alksnio ir pan. Todėl pvz. XIV a. dokumentuose randame lietuvius pasirašinėjant vienais asmens vardais: Dirkstelis, Eitutis, Daukšas, Ragelis, Pamplys ir t. t. (1390 m.).

Ypač padaugėjus gyventojų, tuo pačiu vardu atsirado daugiau žmonių, vienu vardu jau nebegalima buvo išsiversti. Ypač kai teko tiksliau užrašyti gyventoją kokiuose kariuomenės, teismo sąrašuose ar kitokiuose dokumentuose. Tada prie turimojo asmens pavadinimo teko pridurti dar vieną ar daugiau pavadinimų, vardų, paaiškinimų. Todėl XV a. randame užrašyta: Minigaudas Vangsčio brolis, Minigaila Gaudručio sūnus nuo Viduklės ir t. t. (1406 m.).

Kai lietuviai pasikrikštijo, netrukus ir atsirado šiandieninė asmens pavadinimo tvarka: krikšto vardas ir pavardė. Iš pradžių dar lyg gretaverčiais eina krikšto vardas ir senasis asmens pavadinimas, pvz. Mikolojus kitaip Minigaila (Michael alias Minigailo; čia pirmasis vardas yra krikštavardis, antrasis – senovinis lietuvių asmens pavadinimas). Vėliau abu pavadinimai greta imami rašyti be paaiškinamojo žodžio „kitaip“ ir pan. Todėl jau XV a. pradžioje matome lietuvius rašantis šiandieniškai: Mikolojus Byliminas, Jonas Gostautas, Vaisymas Doneikavičius ir t. t. (1413 m.). Tačiau vienavardžių (vienu asmens pavadinimu) lietuvių pasitaiko dar ir XVII a. dokumentuose, o šiap privačiame gyvenime, žinoma, ir dar vėliau. Apskritai lietuvių pavardės nusistojo XVII–XVIII a. Bet moterys dar XVII a. vienais krikštavardžiais terašomos; o jei rašomos su pavardėmis, tai ir be šių dienų moteriškų priesagų (Katerina Skreivė, Marijona Raudė).

Pavardė, antrasis asmens pavadinimas, atsirado įvairiais keliais. Neretai sūnus buvo vadinamas savo vardu, tam tikru būdu pridedant dar tėvo vardą. Kaip pvz. pono vaikas vadinasi ponaitis, taip tėvo Gedimino vaikas Gediminaitis, o jei tas vaikas buvo pakrikštytas Jonu, tai visas jo asmens pavadinimas buvo dabar Jonas Gediminaitis; jei sūnus Gailius, o tėvas Jotvilas, tai sūnaus pavardė buvo Jotvilaitis (vardu ir pavarde jis vadinosi Gailius Jotvilaitis) ir t. t. Tokių pavardžių randame pvz. XVI a. dokumentuose. Tam tikslui vartotos ir priesagos -onis (Šimkus Jakūbonis), -ūnas (Povilas Maciūnas), -ėnas, -inas, -ulis, -elis ir kt. (Jonėnas, Jonynas, Matulis, Kalvelis…).

Neretai buvo patogu žmogui pavardę praminti iš jo kilimo, gyvenamosios vietos. Kas gyveno kalne, liko pramintas Kalniškiu, kas pakalnėje – Pakalniškiu, Pakalniu; kas miške – Miškiniu, o kas lauko gale – Laugaliu (iš Laukagalys) ir t. t. Vieta arba gentinę kilmę gali reikšti pavardės: Žemaitis, Kuršas, Latvys (Latvėnas, Latvynas), Vokietaitis, Švobas, Dauguvietis, Maksvytis (iš Makskva = Maskva) ir t. t.

Lygiai ir amatas tiko žmonėms skirti vienam nuo kito. Taip iš amato yra gavę pavardes Kalveliai, Račiai, Kašdailiai (kašdailis yra kašių dirbėjas), Kriaučiūnai (iš lenk. krawiec = kriaučius „siuvėjas“), Kubiliai, Katiliai, Kurpiuvaičiai ir kt.

Daug pavardžių yra atsiradusių iš pravardžiavimų. Dėl tam tikrų asmens dvasinių ar fizinių ypatybių vienas žmogus buvo lengvai atskiriamas nuo kito, dėl kai kurių būdingų žymių ir pajuokiamas. Ilgainiui tas pravardžiavimas, pajuokimas tam asmeniui prilipo, liko pravarde, o pagaliau virto pavarde. Ypač taip atsitiko, kai pavardės liko paveldimos. Todėl iš pradžių koks plonų, išdžiūvusių kojų žmogus buvo pramintas Sauskoju; bet vėliau šis pavadinimas, paveldėtas to žmogaus vaikų ar vaikų vaikų, nustojo pajuokiamosios reikšmės ir virto to žmogaus įpėdiniams, vaikaičiams tikra pavarde. Iš pravardžiavimų yra kilusios ir šios pavardės: Didžiulis, Trumpa, Šleivys, Kuprys, Variakojis, Rūsteika ir t. t.

Čia priklauso ir šeimos bei visuomenės santvarką žyminčios pavardės: Tėvelis, Dėdinas, Preikšas, Užkuraitis, Ūkininkas, Bajoras (Bajorinas, Bajoriūnas…), Vyskupaitis ir kt. Taip pat gyvulinės bei paukštinės: Katinas, Vilkas, Paršaitis, Šarka, Čiurlys, Karvelis ir t. t. Gyvas pavardėse ir margasis augalų pasaulis: Aržuolaitis, Liepa, Serbenta, Dobilas, Kvietinskas…

Iš visų lietuvių pavardžių ypač išsiskiria dvikamienės senovinės pavardės, tokios kaip: By-tautas, But-rimas, Dau-kantas, Ei-noras, Kant-rimas, Mant-vilas, Tar-vydas, Maž-vydas, Žos-tautas ir t. t. Joms būdinga ta ypatybė, kad jų kamienai gali būti sukeičiami vietomis: Mant-vilas: Vil-mantas, Gin-tautas: Taut-ginas, Taut-vydas: Vy-tautas (iš Vyd-tautas), Kant-rimas: Rim-kantas (vėliau Rin-kantas) ir t. t. Tos pavardės yra paveldėtos iš žilos senovės. Jos paprastai yra turėjusios taurią, kilnią reikšmę, nors šiandien daug kur ta reikšmė yra jau išblėsusi, nebesuvaikoma. Šios rūšies dvikamienės pavardės mums yra bendros su senovės indų, graikų, slavų, germanų bei kitų indoeuropiečių tautų pavardėmis. (…)

(dalies pabaiga)