Keistoka skaityti 1933–1935 metais rašytą lietuviškojo meno kritiką. Keistoka rasti joje ir pykčio, ir pagiežos, ir nusivylimo, ir netgi nacionalizmo gaidelių. Smagu rasti logiškų pamąstymų, matyti ieškojimus, bandymus apibrėžti savo šalies meno savitumo šaknis. Įdomiausia yra tai, kad po tiek metų kai kurie rūpesčiai išliko aktualūs, o klausimai – neatsakyti. Gal reikia dar labiau supykti ant savęs?

APIE MŪSŲ TEATRĄ IR DRAMATURGIJĄ (ištraukos)

(…) Drama, kaip žinote, o žinoti, manome, privalote, yra veiksmas. Aukos, nusivalymo veiksmas. Atrodytų, kad drama, išmokus dramos sankarpos taisykles, lengvai galėtų rašytis. Pilnai pakaktų Aristotelio Poetikos, o jos tik ketvertas dešimčių puslapių. Bet drama turi būti tautiška, o kaip tik tautiška, kaip ir Gordijos mazgas.

(…) Vieni dramai piršo istoriją, kiti sodžių, treti – tradiciją (mažąją istoriją ir tautosaką). Buvo ir gražių mėginimų, bet vis dėlto tie mėginimai klausimo neišsprendė. Beje, ketvirti sakė, kad daugiau reikia remti dramaturgiją, kad tik pinigas gali atvesti dramą į tikrąjį kelią. Tačiau tie visi dalykai klausimą dar daugiau gali supainioti. Istorija, sodžius ir tradicija tautiško veiksmo klausimo vis dėlto neišsprendžia, kad visi tie dalykai, jei nebus tautiško veiksmo, gali tikti tik būviui ir charakteriams vaizduoti, o tai daugiau priklauso epui, kaip dramai. Pinigai gali iššaukti dramos veikalų infliaciją. Galime susilaukti šimtų dramų ir tragedijų, bet jų vertė gali būti žema, nes yra žinoma, kad pinigai kelia kiekybę, o ne kokybę. (…) Dažnai mes tai, kas yra bendra viso pasaulio sodiečiams, vadiname specifišku tautiškumo bruožu. (…)

Įsivaizduokime mes apskritimą. Visas apskritimo aprašytas plotas yra rutina. Toje rutinoje eina gyvenimas, vyksta faktai: gema, auga, tuokiasi, dauginasi, miršta. Atminkit, kad tai faktai, bet ne aktai. Veiksmai tik tuomet prasideda, kai herojus peržengia rutinos ribą. Nesvarbu, iš kurios pusės jis ją peržengia, ar iš vidaus ar iš lauko. Be to, reikia atminti, kad herojus nėra vedamas, bet pats eina, nes kitaip jis nebūtų herojus. Vadinasi, jei, sakysime, Hamletas būtų neperžengęs danų karaliaus rūmų rutinos, tai būt ramių ramiausiai paveldėjęs sostą ir būt ramių ramiausiai lovoje arba karo lauke numiręs, bet, žinoma, juo būt Šekspyras nesinaudojęs.

Rutina yra pančiai, nuo kurių silpni charakteriai tampa vergai, bet vergai garbina pančius, o herojai – miršta. Nuo jos nepabėgsi, nes ji yra visur: tautoje, valstybėje, šeimoje ir kitur. Tai yra kažkas panašu į antikinį likimą. Joks herojus negali pakęsti jos pančių, dėl to veikia ir žūna. Toks veiksmas yra tragiškas.

Pažvelgę į mūsų gyvenimą, matome, kad ir jame formuojasi įvairių įvairiausios rutinos formos. Mes tradicijos neturėjome, nes inteligentija yra jauna, tai rutina pavidalinasi pagal šlykščiausius ir pigiausius svetimus tarfaretus. Yra daktarų ir levitų ir kitų kitokiausių „luomų“, bet inteligentijos tikrąja to žodžio prasme nėra. Paskiri inteligentai reikalo netaiso. Rutina ateina per šlykščiausią ekrano šlamštą. Mokslo jaunimo gyvenimo formas nustato filmų farsai, o sena karta yra pasisavinusi, nors ir aukštesnės rūšies, svetimas inteligentijos tradicijas. Inteligentijoj pasilikęs tautiškumas yra nei daugiau, nei mažiau kaip sodietiškumas, ir tai – sodietiškumo ryškiausi ir paprasčiausi bruožai. Tradicijos saitų nėra, dėl to inteligentas elgiasi kaip tinkamas, ir nėra ribos, kurios jis nedrįstų peržengti.

(…) Vadinasi, kuriasi ne inteligentija, bet ogi miesčionija. Čion linksta ne virėjos ir siuvėjai, bet iš sodžiaus atėjusi mokslo jaunuomenė ir senos kartos inteligentų jaunesnioji karta. Jūs jau gal pastebite, kad mūsuose veiksmas vyksta priešinga kryptimi. Aukščiau paminėtas veiksmas ėjo iš rutinos, o mūsuose atvirkščiai – eina rutinon. Veiksmas pasilieka veiksmu, bet šis veiksmas yra priešingas: pirmasis yra tragiškas, antras – komiškas. Herojus, kuris pats sau kenkia, pats sau dedasi rutinos pančius ir jais džiaugiasi, yra komiškas. Dar aršiau, nes mūsų sąmonė yra sumaišiusi komiškumo ir tragiškumo sąvokas. Tai, kas turėtų būti juokinga, yra rimta. Žmogus, kuris turi sąžinę ir eina doros keliu, yra juokingas kaip Ufos operetėj. Ar ne Babelis? Kokia tuomet tautiškos dramaturgijos rolė? O jos rolė yra tik viena. Padaryt, kas komiška, komiška, o kas tragiška, tragiška.

Greta valstybės teatro reikėtų sukurti kitas teatras arba atgaivinti senąjį Vilkolakį. (…) O tai būtų tik laikinis dalykas, nes tuomet, kai mes galėsime suprasti komiškumo ir tragiškumo sąvokas, atsiras mūsų tragedijos metmens, atsiras mūsų tikroji dramaturgija. Kol mes tarnybiškai spręsime pačias giliausias, pačias tragiškiausias mūsų tautos tragedijos temas, tol tas dalykas mums neskaudės, tol tas dalykas nerūpės tautai, tol tasai veiksmas negalės būti meniškai sprendžiamas, tol mes neturėsime tautiškos dramaturgijos. Galės atsirasti dramų su tautišku būviu ir tautiškais charakteriais, bet veiksmas negalės būti tautiškas, kol tragiška atrodys komiška.

Šis, mūsų manymu, yra tinkamiausias gordijiško mazgo atmezgimas. Gali valdžia skirti tiek pinigų tautiškai dramaturgijai, kiek skiria visoms teatro šakoms, bet pinigai mazgo neatriš. Čia norisi pridėti M. Zoščenkos aforizmą: „Ne piniguose laimė, piliete, dovanokit už išsireiškimą“.

(…) Be kita ko, mes esame tragiškiausia tauta, mes vaidiname tragediją pagal Aristotelio Poetiką, bet vaidiname nesąmoningai.

(pabaiga)

(kai kuriuos sakinius paryškinau aš)

Jono Aisčio RAŠTAI II
Iš dalies „Dievai ir smūtkeliai“
Skyrius „Vienos valdžios įstaigos garbė ir smukimas“