Monthly Archives: sausio 2009

MoMa mia

matisse_dance

Jei taip pat negali pakęsti muziejų, parodų rūmų ir šiaip lankytinų objektų, kuriuos esi šimtą kartų matęs nuotraukose, tai įtarsi mano jausmus MoMa’i (Museum of Modern Art). Tai yra penkių aukštų modernaus meno muziejus, ir vakar užsibrėžiau apžiūrėti vieną-du jo aukštus.

Šeštadienis ir vis dar viduržiemis, todėl pats geriausias laikas lįsti į tokius pastatus ieškoti ko nors įdomaus. Bilietus parduodanti administratorė klausė mūsų, iš kur atvykome, tarsi tai būtų oro uostas, o ne muziejus. Minia žmonių, dauguma – miesto svečiai.

Paveikslą apipilti rūgštimi galėtum tik savo gyvybės kaina – apsauga (juoda, stipraus kūno sudėjimo, nuobodžiaujanti) lūkuriuoja ant kiekvieno kampo. Vienoje salėje net pasijutau nejaukiai. Kai fiziškai stiprus žmogus neturi ką veikti, jis pradeda ieškoti potencialių piktadarių, o tai galėtų būti… aš?

Nekalbėkite mobiliuoju! Kažkoks vaikinas linkteli ir atsisveikinęs išjungia telefoną. Bet toks draudimas visiškai absurdiškas triukšme, kuriame paskęstų net garsus telefono signalas. Gan dideliu greičiu po visas salės slampinėja šimtai plepančių žmonių. Plepa įvairiomis kalbomis. Štai pro šalį praplepa du prancūzai: vyriškis vilki šviesiai rudą pupaltį su lapės kailiu, mergina apsirengusi juodai. 

Kai kurie personažai labai juokingi: ištempęs kaklą pliumpis „baltais kedais”, liaunas žąsinėlis – jo akiniai juodais rėmais didesni už galvą („geek“), kelios dvimetrinės manekenės, kurias atvedė pa(si)rodyti beveik nematomi jų kavalieriai. Kai kurių suknelių raštai sutampa su paveikslų raštais – mes kubizmo skyriuje. Susikibę slysčiodami tipena kinas su kine…

O patys paveikslai… Kur jie? Ar tie žmonės, kurie šypsosi, maivosi, bando įsikomponuoti į paveikslą, kelia rankas į viršų, tupiasi, gulasi, varto akis, taip pat yra eksponuojami? Paveikslai sunkiai matomi pro nugaras. Bet žmonės eina greitai, todėl galima bandyti sustoti, bet… aš irgi bėgu.

Ar gali dar kam pasigirti, kad matei Picasso, Klee, Chirico, Cezanne, Modigliani? Meluočiau, kad žavėjausi originalais, kad jaučiau nepaprastą autoriaus energiją, potepį, kad supratau jo intencijas ir t. t. Na, tikrai pagavau Laiko Dvasią, nes tai yra stipriausia dvasia, kurią pajuntu kiekviename muziejuje. Ir ta Dvasia man nieko gero nesako: laikas eina, žmonės sensta, miršta, jie nėra nemirtingi, kaip jų paveikslai. Ak, ir tie nėra nemirtingi: galėčiau tai įrodyti, jei tik norėčiau pasiaukoti ir šliūkštelti rūgšties… Tapčiau jei ne nemirtinga, tai bent kuriam laikui žinoma.

Dailės istorijos kursą išklausiau vos ne tris kartus: vidurinėje, dailės mokykloje ir akademijoje. Tačiau paveikslą bevelyčiau stebėti kabantį ant sienos kieno nors namuose. Manau, dailės menas yra kasdienybės puošmena. Kartais – inspiracija. Dažnai – minties laidininkas. Bet visgi ne pati mintis – tik laidininkas. Nesuprantu meno, kuris bando būti pati mintis, idėja, nekenčiu meno, kuriame jaučiu ligą, neviltį, iškrovą. Manau, kad menininkas turėtų išsivemti kur nors patvorėje ir tik tada kurti. Meno arena nėra vieta ligoniams (bet kaip dažnai būna atvirkščiai). 

Apie dailę pagalvojau dar vieną dalyką. Seniau tai buvo vienintelis būdas pavaizduoti pasaulį. Vėliau atsirado fotografija. Tuomet dailė pradėjo vaizduoti tai, ko fotografija nesugeba: sapnus, pasąmonę, iliuzijas, svajones. (Tokius paveikslus gerai tapo vaikai.) Čia ir prasidėjo iškrypėlių era.

Bet ne visi liovėsi žiūrėję į pasaulį, realybę, ne visi liovėsi domėjęsi kitu, ne tik savimi. Dailininkai neliko be darbo: juk vaizduoti galima tai, ko neužfiksuosi aparatais. O tokių dalykų yra!

Pavyzdžiui, paveikslas aukščiau. Henry Matisse „Šokis I“. Kas išdrįstų vaikyti ratu (ant kalvos, už kurios matosi tik dangus) penkias nuogas moteris tol, kol nufotografuotų, kaip vienos moters krūtys šokteli aukštyn, tuo tarpu kitos smukteli žemyn? Nepakartojama!

Tegul kiekviena meno rūšis daro tai, ko negalėtų kita rūšis. Man nepatinka rašantys dailininkai, piešiantys poetai, šokantys būgnininkai, žiedžiantys puodus kompozitoriai. O visiškai elektrinis medijų menas yra visų meno rūšių miksas, ir kažkodėl dar nemačiau tokio, kuris spinduliuotų teigiamą energiją…

Ir kažkodėl nepatinka muziejai, kurie iš tiesų yra savaitgalio restoranai, pritaikyti visai šeimai. Bet juk niekas manęs neklaus ir jų neuždarys. Ir jeigu jums patinka visa tai, kas nepatinka man, tai apsilankę Niujorke, būtinai užsukite į MoMa, nes tai yra vertas dėmesio muziejus!

Beje, sveikinu, atsisakius minties Vilniuje statyti Guggenheimo muziejų! Kurį savaitgalį būtinai aplankysiu Niujorko Guggenheimą, jei iki to laiko nebankrutuos…


Vonegutas apie apsakymus

1. Išnaudok visiškai nepažįstamo žmogaus laiką taip, kad jis ar ji nejaustų, jog leidžia jį tuščiai.

2. Leisk skaitytojui susitapatinti bent su vienu veikėju.

3. Kiekvienas veikėjas turi ko nors norėti, net jei tai tik stiklinė vandens.

4. Kiekvienas sakinys turi atlikti vieną-du uždavinius: atskleisti veikėjo charakterį arba pastūmėti veiksmą.

5. Pradėk kaip galima arčiau nuo pabaigos.

6. Būk sadistas.

7. Rašyk tik vieno asmens malonumui.

8. Suteik skaitytojams kaip įmanoma daugiau informacijos ir kaip galima greičiau.


Pasaulis kažkieno akimis

kazkieno-akimis

Vienas mano apsakymas, kurio nevadinu šedevru, tačiau laikau užbaigtu, susilaukė trumpo atsiliepimo iš vienos mano draugės. Ji parašė man: „Vis galvoju, ar jis ją nužudė?“

Kvaila situacija: aš irgi galvoju, ar jis ją nužudė. Gerai, kad draugė nebandė išklausti, kaip yra iš tiesų, nes autorius turėtų žinoti apie personažo poelgius… Bent jau autorius?

Vienas momentas su tuo apsakymu (beje, jis vadinasi „Bailys“ ir jį šiandien įdėjau į savo kūrybos puslapį) – ten pasakotojas yra pagrindinis personažas, „žudikas“. Ar jis sako mums tiesą? Ar sako sau tiesą? Juk tai yra jo požiūris į viską, kas įvyko!

Jei skaitote anglišką kūrybiško rašymo teoriją, turbūt susidūrėte su santrauka POV: Point Of View – išvertus būtų „požiūris“. 

Pradedantieji rašytojai dažnai daro klaidą, pasakodami ne vieno, o kelių veikėjų akimis. Šito visi prisimokė iš kino, televizijos ar XIX a. romanų. Pavyzdžiui, kine dažnai sekama ne vieno, o kelių personažų linija, tačiau retai pasakoma, ką jie galvoja (balsas už kadro, kalbėjimas į kadrą). Rašytojai kartais su džiaugsmu naudojasi prozos privalumu ne tik sekti personažą, bet ir skaityti jo mintis, užrašyti jo vidinį monologą, nerti į visus jo pojūčius, negalvodami apie tokio elgesio pasekmes. Jie tikisi, kad tai, kas veikia kine, suveiks ir prozoje. Anaiptol!

Niekas neuždraus laužyti taisykles. Tačiau pradedančiajam patartina išmokti susidoroti su vieno veikėjo požiūriu, jo išgyvenimais ir monologais, o tik paskui bandyti manipuliuoti dešimtimi.

Jei jau nusprendėte šokinėti iš vieno personažo į kitą, raskite rimtą priežastį taip daryti. Baisiausia, kai nesuvokiama, kad vyksta toks mėtymasis, kai staiga priešpaskutiniame puslapyje savo požiūrį išsako visai nebe nusivylusi namų šeimininkė, o jos trečias nuo galo meilužis… (Juokinga? O esu taip ne sykį parašiusi.)

Visažinystė (autoriaus, o ir skaitytojo) atima progą kurti pasakojimo įtampą. Kaip galima sukurti įtampą, jei skaitytojai žino, ką galvoja visi pagrindiniai personažai?

Dabar, kai žinote, kokį uždavinį buvau išsikėlusi, rašydama „Bailį“, pabandykite visgi skaitydami patirti malonumą, pažiūrėti į pasaulį to personažo akimis.

(naudotasi Brian Kiteley “The 3 A.M. Epiphany”)


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų