Ištisas skyrius iš dr. Petro Joniko knygos „Lietuvių kalbos istorija“ (yra netikslių ženklų, skliaustuose rašau nepilnas išnašas):

Lietuviškieji bei baltiškieji skoliniai kitose kalbose

Lietuviai ne tik skolinosi žodžių bei lyčių iš kitų kalbų, bet savo ruožtu ir patys kitiems, savo kaimynams, yra jų skolinę.

1. Žiloje senovėje – apie 1000 m. prieš Kristų ir dar kelis amžius po Kristaus – baltai, taigi ir lietuvių protėviai, buvo suomių tautų kaimynai (suomių tautų grupei priklauso suomiai, estai, lybiai, vepsiai, votiakai ir kt.). Šiandien tik latviai tesusiduria su suomių giminės estų tauta. Anais laikais baltų ir suomių tautų santykių būta gana glaudžių, kai kur net sąmišriai gyventa.

Šita kaimynystė suomiams atsiliepė gana gausiais baltų skoliniais. V. Thomsenas jų priskaičiavo apie 250. Seniausieji jų skolinti apie 1000 m. pr. Kr., vadinasi, baltų prokalbės metu, kai lietuvių kalba dar nebuvo nuo jos atsiskyrusi. Taigi tokie skoliniai gali būti laikomi tiek lietuviškais, tiek apskritai baltiškais.

Skolintieji žodžiai liečia įvairias gyvenimo sritis (žemės ūkį, trobesius, namų gynulius, žuvis ir kt.). Jie kartu rodo ir baltų kultūrinę įtaką suomių kiltims. Štai keli pavyzdžiai: suom. pirtti (liet. pirtis, lat. pirts), s. ruhis, est. rukis, ruis, veps. rugis, (liet. rugys), est. vagu, vago (:vaga), suom. kirves (:kirvis), est. semen (:sėmenys), karelų, est. oinas (:avinas), suom. porsas (:paršas), suom., karel., vep. paimen (:piemuo, plg. piemenį), suom. ankerias, est. angerias (:ungurys), suom. heimo (:šeima), est. tagijas (:dagys) ir kt.

Baltiškieji bei lietuviškieji skoliniai suomių kalbose, be kitko, padeda nušviesti ir kai kurias žilosios senovės mūsų kalbos lytis. Pvz. toks estų tagijas, kuris yra kilęs iš *dagijas, rodo, kad estų protėviai bus skolinęsi tą žodį tada, kai lietuvių protėviai tebetarė dar lytį *dagijs (iškritus a iš -jas), pavirto lytimi dagys (tarmėse ir dagis). Šis senas skolinys rodo, kad dalis dabartinių mūsų kalbos daiktavardžių su galūne -ys (iš jos ir -is) yra kilę iš lyčių su galūne *-ijas. Pvz. senovėje tarta ne gaidys, bet *gaidijas, nes žodis, bet *žadijas ir t. t.

Iš tų skolinių mes kai ką galime patirti ir apie pirmykštę mūsų kultūrą. Pvz. iš lietuvių bei latvių protėvių suomių pasiskolintoji pirtti „gyvenamoji dūminė troba (be kamino)“ rodo, kad skolinimosi metu dabartinė pirtis yra dar buvusi dūminė, su krosnimi troba, kurioje buvo ne tik periamasi, bet ir gyvenama. Taip pat suomių taivs (karelų taivaš, estų taevas, taivas…) „dangus“ rodo, kad dabartinio sukrikščioninto Dievo „Gott“ vietoje anais laikais dar tebūta nesuasmenėjusio „dangaus“.

2. Lietuvių kalbos skolinių, nors ir nedaug, yra ir kitose kalbose. Gana daug jų Lietuvos lenkų tarmėje (rytinėje Lietuvoje ir kt.), nes ja kalba daugelis sulenkėjusių lietuvių. Bet ir šiaip lenkų kalboje randame kiek lietuviškų žodžių (pvz. więcierz iš liet. venteris, kumpie iš liet. kumpis ir kt.). Taip pat lietuviškų skolinių yra rytinių kaimynų gudų (iš dalies ir rusų) kalboje, jau nekalbant vėl apie gausius lituanizmus kalboje rytinės Lietuvos (Vilniaus krašto) gyventojų gudų, kurių tarpe yra nemaža ir sugudėjusių lietuvių. Pvz. wiencer (tap pat ir rusų venter‘ bei viater‘) skolintas iš liet. venteris, kouš – iš liet. kaušas; toliau gud. eunia – iš liet. javinė, euja – iš jauja, nouda – iš nauda, bonda – „kepta duona, užtarnautas lauko gabalas“ – iš banda ir kt.

Lietuvių kalbos įtaka taip pat yra atsiliepusi Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių vokiečių tarmėje. Ir čia randame nemaža lietuviškų skolinių. (Be skolinių, lietuvių kalba čia yra paveikusi vokiečių tarmės fonetiką. Vokiečių kalbininkai pažymi lietuvių artikuliacijos ir akcento įtaką.)

Lietuvių kalbos skoliniai yra ir latvių, ypač pasienio, kalboje; taip pat, žinoma, randame latvybių (leticizmų) lietuvių kalboje.