Teatre dar sakoma: neatversk visų kortų iškart, priversk laukti, spėlioti, sukelk įtampą. Smagiau pamatyti personažą, kurį prieš pasirodymą dešimt minučių apkalba kiti, nei pamatyti jį pirmąją spektaklio ar filmo minutę. Filmuose taip dažnai daroma (tik ne lietuviškuose). Taip pat ši priemonė dažnai naudojama detektyvuose, bet nebūtinai tik ten.
Taigi – delsk.
Pratimas:
Aprašyk gaisrą, kuo ilgiau neparodydamas paties gaisro.
Pabandžiau atlikti jį, bet turbūt negaliu pasigirti, kad užduotį įvykdžiau teisingai, kadangi pridėjau dar keletą sąlygų (nes turėjau vienos istorijos eskizą, kuriam labai tiko gaisro aplinkybės). Be to, aprašiau gaisrą iškart, kuo ilgiau negesindama jo… Šiaip ar taip, pažaisti su ugnimi visai įdomu ir verta. Skelbiu savo žaidimo dalį:
GAISRAS
Kažkas paskambino ugniagesiams. Neklausk, iš kur žinau. Aš žinau. Aš girdžiu. Jie dar mieste, vis dar labai toli, bet jie važiuoja. Į mūsų rajoną atvažiuoja be jokių trukdžių. Net po darbo dienos atvažiuotų be trukdžių. Šaligatviais. Elektros laidais. Bet kaip. Mūsų rajone gyvena per daug įžymių žmonių, kad galima būtų leisti sudegti bent vienam namui. Žinau, paskambino kaimynė. Ne kaimynas, kaimynė. Ji viską tvarko jų gyvenime. Visai atvirkščiai, negu mūsų šeimoje. Šeimoje, jeigu galima taip pavadinti. Juokinga. Kodėl tu klausi? Ne, nežinau, kas padegė. Žinau, kad ne aš. Kam klausi, jei viską žinai geriau už mane. Tu, viską regintysis, viską žinantysis, mano brolis, mano jaunikis, toks pat kaip aš, tik miręs ir vis dar gyvas, tobulas.
Gražu, galvoju. Visada patinka žiūrėti į liepsną. Šita daug gražesnė, nes labai didelė. Švinta. O kol prietema, liepsnų liežuviai patys gražiausi. Skaisčiai plaikstosi vėjyje. Naktį buvo taip šalta, o dabar to nebejaučiu. Ugnis yra šiluma. Ugnis yra meilė. Girdžiu, kaip traška liepsnų laižomas stogo šiferis. Tratata. Tratata–ta–ta-TA. Tratatata. Kaip Bolero. Nepavargstantis būgnininkas laiko ritmą, visas orkestras paskui jį trata, muša, griežia, pučia. Girdžiu tą kūrinį. Jis dieviškas, ar ne? Dieviškas, sakyk, ką nori. Turėjau originalų kompaktinį diską. Jis liko ant mano rašomojo stalo. Ten dar buvo žalias segtuvas su storu pluoštu A4 lapų. Visi prirašyti skirtingos spalvos rašikliais. Kiekviena spalva reiškė skirtingą situacijos statusą: ramybė, pavojus, laimė, geismas, liūdesys, nuobodybė. Kokios spalvos buvo liūdesys? Raudonas. Geismas? Mėlynas. Man nepatiko tai, kaip mylėjausi. Nei su juo, nei su kitais. Sako, moterys virš trisdešimt moka patenkinti save. Na, taip. Save patenkinti aš irgi moku. Bet ne mano vyras. Bet juk man trisdešimt vieneri, ir aš taip noriu būti kaip visos, kaip dauguma pasitenkinančių moterų. Ar tai daug? Aš noriu, kad mylėtis su vyru būtų labai labai gera, geriausia. Su meilužiais taip neįmanoma. Viskas vyksta per greit, per nepatogiai, ne vietoje, ne laiku, nepaprastomis aplinkybėmis. Ir – aš nemyliu jų. Mylėtis nelengva. Aš myliuosi, bet tai – ne tai. Tu žinai. Tu mylėjai. Tu mylėjaisi? Tu myli. Bet ar… mane?
Stogas neišlaikys. Manau, jis susmegs. Girdžiu moters spiegimą. Sopranas. Kaip nekenčiu sopranų. Nekenčiu operos solistų. Bet ypač – aukštų balsų. Aukštas moteriškas balsas – kankynės viršūnė. Užsikemšu ausis. Bet tu gali kalbėti, tave aš girdžiu vis tiek. Tave, vienintelį. Tas balsas – mano kaimynės. Ji nėščia. Trečias vaikas. Jau turi dvynius. Jos vyras kardiologas. Sykį jis man pasakojo, kad jų seksas labai geras. Nepavydžiu, ne. Man gaila. Man gaila, kad tokios moterys žino tai, ko aš nežinau, ir nežino to, ką aš žinau. Ji tokia buka. Šeimos židinio kurstytoja. Ar yra bukesnės būtybės nei šeimos židinio kurstytojos? O jos vyras turi humoro jausmą. Man labai gaila, kad jis jai neištikimas. Gal neištikimybė ir daro seksą tokiu nuostabiu? Pavojus, nežinia, paslaptis, naujovė? Kodėl tuomet man tokia taisyklė negalioja. Tai neteisinga, sutinki?
Dar galvoju, įdomu, ar ji žino, kad jos vyras neištikimas. Tą vakarą, kai Bona papjovė jų triušelį, jos ir dvynių nebuvo namie. Svečiavosi jis. Tuo tarpu išsikepėme triušelį. Man nebuvo gėda. Kai kuriais atvejais man nebūna gėda. Man tikrai patiko tai, ką mes darėme. Kardiologo rankų švelnumas. Širdies gerumas. Jis yra jautrus žmogus. Aišku, kiekvieną kartą, kai taip klaidžioju savo širdies labirintais, tampu ir vėl nusikaltėle, nusikalstu pati sau, tau. Bet juk tu man atleidi. Visi man taip sako: tu esi viską pamirštantis, viską atleidžiantis. Galvoju: ar viską pamiršti yra tas pats, kas viską atleisti? Aš nieko negaliu pamiršti. Maniau, kad užrašiusi – viską pamiršiu. O ne. Žinau, kad yra popierius, kuriame surašytos mano nuodėmės. Ir tai dar ne visos. Surašytos. Įvairių spalvų rašikliais, reiškiančiais skirtingą nuotaiką. O, kad pamirščiau ir spalvas, ir nuotaikas. Kad atleisčiau sau, gyvendama taip, tarsi niekur nieko, pamiršusi viską. O ne. Gal aš ir neprisimenu tiek detalių, kiek ten užrašyta, bet aš žinau. Ir tu žinai. Tu tyli.
Kaimynė, jos vardas Diana, nebekalba su manimi jau seniai. Diana, sakau, kaip tavo vaisius? Ji šypsosi ir nieko nesako. Ji įsitikinusi, kad nekenčiu jos už tai, kad ji turi vaikų, o aš ne.
O dabar ji karts nuo karto šūkčioja aukštu balsu. Kur ugniagesiai? Kur vanduo? Kur?.. Iš kur aš žinau kur. Tik girdžiu sirenas. Artėja. Girdžiu. Gal ji neprigirdi?
Vakar mačiau ją žiūrinčią pro langą, kai iš taksi lipo Gabrielius ir jo draugas, kurio vardo žinoti nenoriu. Gabrielius vis dar kostiumuotas, ilgokai užsibuvo darbe, paskui banketas. Pavargęs. Bet aš vis tiek norėjau, kad jis atvažiuotų. Jis nesakė, kad atvažiuos ne vienas. Prašiau atvežti konjako. Atvežė METAXA. Nes jam patinka METAXA. Jam patinka, kad man patinka, kad jam patinka METAXA. Aš nieko nesakiau, tik pašildžiau taures. Jis žino, kad mes turime ypatingų taurių iš Graikijos. Jis žino, kad graikai man yra labai gražūs. Jauni graikai. Gabrieliaus draugas buvo nepanašus į graiką. Bet buvo daug jaunesnis už Gabrielių, ir aš, aišku, pasinaudojau proga įgelti: kiek tau metų, berniuk? Ar galima tau gerti METAXA, berniuk? Galima, atsakė, o kiek jums metų, paklausė? Kiek jums metų. Gabrielius įsikišo, pagirdamas mano naują šukuoseną, su kuria atrodau jaunesnė dešimčia metų. Atsargiai, pasakė man Gabrielius, jeigu šį mėnesį dar kartą apsikirpsi, tau nebeparduos cigarečių. Žinau. Bet vis tiek nekenčiu, kai vaikigaliai kreipiasi į mane jūs. Tai reiškia, kad savo amžiaus jau negalima sakyti niekam. Net tau.
Gabrielius pasakė, kad jie išgers butelį ir išvažiuos. Virtuvėje pasakiau jam, kad negaliu pakęsti berniukų, kurie graužia nagus. Bet jis labai gražus, išskyrus rankas, aišku, atsakė Gabrielius. Tai štai, kaip tu gyveni, pasakiau jam. Norėjau, kad susipažintum su manimi, nusivaipė Gabrielius. Aš tave ir taip pažįstu, tu neįsivaizduoji, kaip gerai tave pažįstu. Ne, tu manęs visai nepažįsti. Ir mes kalbėjome kaip du darželinukai: tu manęs nepažįsti, aš tave pažįstu, deramės, kad nepažįsti, deramės, kad pažįstu… Paskui Gabrielius pasėmė sauja vandens iš tekančio čiaupo ir pylė man į veidą, tiesiai į burną. Aš žiopčiojau, nes maniau, kad paskęsiu, o vanduo buvo ledinis, nes lauke minus dešimt, gruodas, vamzdynai gerokai atšalę. Ačiū, meile, tu moki mane sugrąžinti į protą. Tu manęs nepažįsti, užanspaudavo man lūpas bučiniu Gabrielius. O kai jis išėjo į kambarį, nes berniukas sėdėjo vienas prie televizoriaus, pažiūrėjau į tave, aukštyn. Ačiū ir tau, mano meile. Kartais galvoju, kad visą gyvenimą pakaks ir tokių trupinių. Kad bent virpėtų širdis, kad bent virpėtų iš meilės. Nes jeigu ji stovi, aš mirusi?
Sirenos arti ir vis kaukia. Mes policija, sako, mes ne ugniagesiai. Tai kaip jūs ruošiatės man padėti, sakau? Jie stovi už tvoros ir nejuda. Vienas jau prisidegė cigaretę ir dabar rūksta labiau nei mūsų namo stogas. Kodėl jūs stovite kieme, klausia manęs juokdariai. O kodėl jūsų uniforma žalia, klausiu. Tada kitas, tas, kuris dar nerūko, išsitraukia raciją ir kviečia greitąją. Juokdariai, sakau, argi kardiologas gali išgydyti man gastritą? Lyg greitoji pagalba galėtų užgesinti gaisrą. O besisukanti ant stogo lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mėlyna – ir aš vėl nusisuku į ugnį.
(ir taip toliau)
