Tada dar nežinojome, kad prašydamiesi „kritikos“ iš tiesų siekiame padrąsinimo. Manėme, kad esame stiprūs, – mūšio pradžioje visada taip atrodo, – ir buvome įsitikinę pajėgsią ištverti tiesą. (…)
Ką nors parašę, perskaitydavome garsiai; baigęs skaitovas sakydavo:
„Na, o dabar pasakyk, ką apie tai manai – atvirai, kaip tikras draugas“.
Tokie būdavo žodžiai. Bet mintyse, gal nė pats nesuvokdamas, jis prašydavo ko kito:
„Bičiuli, pasakyk, kad parašiau gerai ir protingai, net jei iš tiesų taip nemanai. Pasaulis labai žiaurus tiems, kurie dar jo nenugalėjo, ir nors mes stengiamės išlaikyti ramų veidą, jaunos mūsų širdys jau randuotos. Dažnai nuvargstame ir daug ko pabūgstame. Ar ne taip, mano drauge? Niekas mumis netiki; tamsiausiomis akimirkomis nė patys netikime savimi. Tu mano bendražygis. Tu žinai, kiek daug aš įdėjau į šį rašinį, kuris visiems pasirodys tuščias pusvalandžio skaitinėlis. Pasakyk, kad jis geras, mielas bičiuli. Meldžiu, nors truputėlį padrąsink mane“.
Tačiau draugas, apimtas kritikavimo geismo, kuriuo civilizacija pakeitė žiaurumą, atsakydavo ne draugiškai, bet atvirai. Tada rašytojas piktai užsiplieksdavo, ir kildavo barnis.
Vieną vakarą draugas man perskaitė savo pjesę. Joje buvo daug gero, bet pasitaikė ir trūkumų (pjesėse taip būna); aš įsikibau į juos ir sumaliau kūrinį į miltus. Net jei būčiau profesionalus kritikas, turbūt nebūčiau sugebėjęs išlieti daugiau nereikalingo kartėlio.
Vos tik baigiau savo pasirodymą, jis pakilo, paėmė nuo stalo rankraštį, perplėšė pusiau ir sviedė į židinį, – nepamirškite, buvo dar labai jaunas, – tada visas išbalęs priėjo prie manęs ir neprašytas išklojo viską, ką galvoja apie mane ir mano kūrybą. Turbūt neverta pridurti, kad po šio dviejų veiksmų spektaklio mudu išsiskyrėme, liepsnodami pykčiu vienas kitam.
Nemačiau jo daug metų. (…)
„Kaip tau taip išėjo, seni?“ – paklausiau, dėdamas ranką jam ant peties. Jo paltas buvo nemaloniai riebaluotas; kiek galėdamas skubiau patraukiau ranką ir pamėginau vogčiomis ją nušluostyti nosine.
„Et, ilga istorija, – nerūpestingai atsiliepė jis, – ir tokia banali, kad nėra ką pasakoti. Juk žinai, vieni žmonės iškyla. Kiti nusmunka. Girdėjau, tau visai gerai sekasi.“ (…)
„Kodėl tu pasidavei, kaip paskutinis bailys? – staiga piktai sušukau. – Juk turėjai talentą. Reikėjo tik truputį pasistengti, ir viskas būtų pasisekę“.
„Galimas daiktas, – atsakė jis tuo pačiu abejingu balsu. – Turbūt pritrūko atkaklumo. Dabar manau, jei kas nors būtų manimi tikėjęs, tai būtų didelė pagalba. Bet tokio žmogaus neatsirado, ir galų gale pats lioviausi tikėjęs savimi. O kai žmogus nustoja tikėti savimi, jis tampa kaip supliuškęs balionas, iš kurio išleistos dujos“.
Apstulbęs ir pasipiktinęs klausiausi jo kalbos.
„Niekas netikėjo tavimi! – pakartojau. – Klausyk, aš juk visada tavimi tikėjau, pats žinai, kad…“
Staiga nutilau, prisiminęs mūsų „atvirą kritiką“.
„Ar tikrai? – tyliai paklausė jis. – Niekad to nesakei. Labanakt.“
Ištrauka iš Jerome K. Jerome romano „Kaip mes rašėme romaną“ (vert. Rasa Drazdauskienė)
