Juokimės. Nes jau yra taip blogai.
„Naujasis Juliaus Ziz trumpametražis filmas balansuoja tarp grožio ir pasidygėjimo. Jis perša mintį, kad grėsmė, persekiojimas ir žiaurumas gali būti malonė. Persekiotojui jis suteikia galią. Filme atskleidžiama, kaip ta galia veikia nekaltumą,“ – tai apie lietuvių kilmės režisieriaus filmą, sukurtą pagal Jono Meko noveles „Vilkas“ ir „Po vasaros dangum“.
Kaip kaip? Ar aš kvaila, ar tas, kuris tai pasakė? Jau tikrai nebūsiu iš tų, kurie skaitydami lietuviško filmo anonsą pradeda blogai galvoti apie save.
Baigėsi rinkimai – tegyvuoja pilietinės akcijos! „Išskirtinė planuojamo kurti filmo „Tadas Blinda: pradžia“ anonso premjera. Šiuo anonsu filmo kūrėjai pradeda pilietinę akciją „Tapk dalimi legendos, paremk lietuvišką kiną“. Žiūrovai kviečiami paremti nacionalinį kiną, padėti prikelti Tado Blindos legendą ir taip parodyti, kad jiems reikalingas lietuviškas filmas.“
Kaip dar lietuviai turi parodyti, kad jiems reikalingas kinas? Jau tiek šlamšto sužiūrėjo… Po dviejų-trijų premjerų pasižadėjau sau niekada neiti į kino salę, prieš tai tvirtai neįsitikinusi tuo, kad bus rodomas kinas. Nes kiek tik eidavau, tiek mane ištikdavo isterija! Ir tiek pat kartų buvo nesugebėta papasakoti istorija! Ir čia – scenarijų rašo ne bet kas, o žmogus, kuris dar nė vieną pjesę rašydamas nesusitvarkė su dramaturgija – Sigitas Parulskis.
Kas epo režisierius – nutylėta. Bet labai įtariu, kad tai žmogus, dirbantis reklamoje: argi neprimena anonso stiliukas „Švyturio“ reklamos klipų? Tik tikri reklamos specialistai gali rašyti ir tokius dalykus: „Aukštos kokybės 4k vaizdo fomatas naudojamas retai – tokie buvo „Žiedų valdovo“ ir paskutiniosios „Betmeno“ dalies anonsai“. Nieko blogo, kad rėkia ne tyliau už blockbuster’ių kūrėjus. Bloga čia yra tai, kad tai vadinama būsimu lietuvišku kinu! Eikit jūs…
Manau, kad tikro lietuviško kino pradžia tapti galėtų bent vienas filmukas, bent trumpametražis, kuris būtų paprasta istorija, o ne „filmas, po kurio pradeda skaudėti plaučius“ – ne, ne iš juoko, kaip pagalvojau iš pradžių kone nudžiugusi! Tai yra Valdo Navasaičio „ilgai lauktas“ tvarinys, pavadintas „Perpetuum mobile“ – jau pats lotyniškas (jėzusmarija!) pavadinimas sako „net nemanyk žiūrėti!“.
Kažkada man bandė įpiršti kito lietuviškojo „genijaus“ filmą su argumentais: „Pažiūrėk, kad gyvenime nedarytum tokių klaidų“. Tai šitos premjeros jau rašytinis anonsas primena ir perspėja apie gyvenimo klaidas. O ko vertas anonsuotojo nuoširdumas! Štai rašoma: „Filme „Perpetuum mobile“, pasakojančiame apie dabartinių trisdešimtmečių vertybių krizę, išliko autoriaus kino braižas: pasakoti asmenišką, intymią istoriją, nesistengiant padėti žiūrovui jos suprasti“. Režisierius bandė sukurti siužetą apie trisdešimtmečių vertybių krizę, tačiau nebandė padėti žiūrovui jos suprasti!
Žmonės, kuriems po tokių filmų skauda plaučius, prieš eidami į kiną skaitykite anonsus – ten viskas surašyta. Jei kada nors juose viską aiškiai suprasite, kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį – drąsiai eikite. Jeigu jaučiate, kad režisierius mėto pėdas, ramia širdim pirkite bilietus į „Betmeną“ ir triauškinkite sau ramiai kukurūzus. Tegul tinginiai bankrutuoja!
Tinginiai, kitaip aš jų nepavadinčiau. Nėra kalbos apie talento buvimą ar nebuvimą – talentas tėra trys procentai, visa kita (97%) – darbas. O lietuviškoje situacijoje – 99% turi būti darbas. O šiuo atveju kažkas nesugebėjo parašyti gero, bent gero scenarijaus, nes argi galima laikyti geru scenarijų, apie kurį anonse rašoma: “Beveik kiekvienoje filmo scenoje veikėjai rūko, o išties nemažai dialogų taip pat prasideda prašymu duoti arba pridegti cigaretę”? Alio? Žinote, kada scenoje rūkoma? Kai nėra ką veikti. Nėra ką veikti tada, kai režisierius nebando padėti žiūrovui suprasti intymios istorijos. Nes nėra tos istorijos.
Bet tai dar ne viskas. Anot „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą (!) už „Nekviestos meilės“ scenarijų (čia gal „Auksinių svogūnų“ atitikmuo?) gavusio Alvydo Šlepiko, „ir rašytojas galėtų parašyti gerą scenarijų, jei tik tam būtų poreikis“.
O katroj vietoj turi atsirasti tas poreikis?
Pažiūrėkime į pastraipą apie Tadą Blindą ir suprasime, kas yra lietuviškojo kino perpetuum mobile esmė – pinigai, dideli pinigai, kurie ne tik sukasi kino industrijoje, bet ir nusėda kūrėjų kišenėse. Tuomet, drąsiai apeliuojant į giliausius lietuviškosios auditorijos jausmus, galima be jokių gėdos ar kitokių jausmų rinkti iš būsimų žiūrovų po lituką (žiūrėk, gal ir trys milijonai susirinks?). Šiais laikais, kai video kamerą turi kas antras Lietuvos pilietis, kiną kurti trukdo finansų stygius! Aišku, juk nesukursi filmo 4k vaizdo formate, o kitaip nepriims Kanai ir Oskarai. Nes juk jiems skirtas „lietuviškasis kinas“, jiems, o ne ištroškusiai Lietuvos auditorijai.
Ak, kaip apmaudu buvo pamatyti Giedrės Beinoriūtės filmo „Balkonas“ anonsą: taip viltingai nuteikė tai, kad bus kalbama apie vaikų įsimylėjimą, bet jau „tyzeris“ taip sumontuotas (nebuvo iš ko?), kad aišku, jog istorijos ašis yra ne meilė, o melas priešais objektyvą ir elementari nuobodybė. Oi, juk tai yra filmas ne apie žmones, o apie balkoną! Ką čia dar juokingo pasakyti apie tai? Gerai, kad kažkas pabandė sukurti filmą apie sovietinę realybę, kuriame vaidina vaikai! Nejuokinga ir neoriginalu. Apie viską, kas nenusiseka, Lietuvoje sakoma: „Betgi gerai, kad kažkas yra daroma“. Be polėkio, bet su poreikiu. Už mokesčių mokėtojų pinigus.
Scenaristu besivadinantis Raimondas Paškevičius sako: „Mokausi rašyti iš kiekvieno režisieriaus, su kuriuo tenka dirbti. Čia vis kalbu apie amatą, kurio pagrindus jau ne vienerius metus dėstau jauniems žmonėms.” Kad dėsto, tai smagu. Ir kad apie amatą kalba – super. Bet iš kurių kino režisierių jis mokosi? Neramu.
Galiausiai Janina Lapinskaitė praneša naujieną: Muzikos akademija kitą pavasarį rinks kino dramaturgų kursą. Keista, kad jie vadinami taip, tarsi būtų kino ir teatro hibridai (primena ne vieną išleistą „į gatvę“ aktorių-šokėjų kursą): tai čia bus kino scenaristai ar teatro dramaturgai? Ne, tai ne tas pats. Tikėkimės, kad tai tik žodžių žaismas.
Toliau. Pasirodo, visgi yra žmonių, baigusių kino mokslus Maskvoje: Liucija Archipovaitė, Natalija Ju, Ramunė Čekuolytė. Galiausiai, aš pati pažįstu vieną, kuris ten mokėsi, sėkmingai gavo diplomą, šiek tiek dirbo Lietuvoje pagal specialybę, ir būtent iš jo išgirdau tokį sakinį: „Tiesą pasakius, aš iki šiol nežinau, kas ta dramaturgija“… (O dramaturgija yra scenarijaus esmė.) Tai čia iš Maskvos žmogus grįžo. O kas dėstys Muzikos akademijoje? Žinau, kad kino režisieriams magistrantams dėstė (tebedėsto?) Saulius Šaltenis. Na taip, rašytojas irgi gali parašyti scenarijų, jeigu atsiranda pinigų poreikis.
„Asmens, galinčio profesionaliai nagrinėti kino dramaturgiją Lietuvoje, aš nesu sutikęs. Taip pat kaip nesu matęs profesionaliai ir tiksliai parašyto lietuviško scenarijaus,“ – sako scenaristas Saulius Drunga. Matote, netgi aš neįeinu į „ką nors suprantančiųjų apie scenarijų“ sąrašą.
Tiesa, nes scenaristų Lietuvoje netrūksta. Jų nėra.
Skaitau lietuvišką internetą ir juokiuosi, ir juokiuosi. Net plaučius paskaudo.
lapkričio 10th, 2008 at 12:52
[...] buvo labai smalsu, ar kas nors komentuos mano straipsnį Lietuviškasis kinas. Skauda plaučius? Niekas. Tad pasikalbėsiu pati su savimi, nes visa tai, ką rašau (visa ta grafomanija) yra [...]
sausio 30th, 2010 at 22:15
tai kas vis dėlto yra ta ,,Kino dramaturgija,,?
Niekur nerandu atsakymo…
vasario 1st, 2010 at 12:03
Ačiū, kad paklausėt.
Senokai rašiau jau tą įrašą. Dabar matau, kad šiek tiek supainiotas žodžio „dramaturgija“ vartojimas. Iš pradžių rašau, kad „dramaturgija“ yra teatro terminas. Vėliau jau scenaristai kalba apie „kino dramaturgiją“, kaip kino terminą. Tuomet – kas ta „dramaturgija“, išėmus ją iš kino ir teatro, nepriskyrus nei vienam, nei kitam?
„Drama“ – dramos veikalas, pjesė; arba dramatiškas, emocingas įvykis; arba žanras; kaip man paprastai paaiškino skandinavai viename teatro seminare: drama tai VEIKSMAS.
„Dramaturgija“ – teatro (dramos) menas, teatro pjesių rašymas.
Kinas dažniausiai kuriamas (filmuojamas) pagal scenarijų, o ne pagal dramą. Scenarijų rašo scenaristas, o ne dramaturgas. Todėl „kino dramaturgas“ man iki šiol atrodo įtartinas junginys.
Bet gerai, „dramaturgija“, atsižvelgus į žodžio „drama“ aiškinimą, galėtų reikšti: veiksmo aprašymas, veiksmo sekos sudėliojimas. Kai mano minimas scenaristas iš Maskvos sako, kad iki šiol nesupranta, kas yra dramaturgija, jis turi omenyje, kad nesupranta, kaip dėliojamas veiksmas, kaip per veiksmą pasakojama istorija. (Bet yra nuostabus beletristas – tik gražiai kalbėti/rašyti ir gražiai sudėlioti istoriją per veiksmą nėra vienas ir tas pats.)
Taigi galėtume pasakyti, kad lietuviškai „kino dramaturgija“ reiškia: istorijos papasakojimas per veiksmą (tinka ir – siužetą), kuris vėliau bus nufilmuotas.
Iš to nesunku suprasti, kodėl dejuojama, kad nėra kino dramaturgų: lietuviai dažniausiai filmuoja ne veiksmą, o pamąstymus, būsenas, metaforas, sapnus, kliedesius, teorijas, bandydami netgi apeiti, išvengti siužeto. Toks jausmas, kad vengiama siužeto, tikint, kad aiški istorija yra banalu, lėkšta, popsas, „ne menas“ taigi ir „ne kinas“ (pvz. Kultūros ministerija neįvertino Drungos scenarijaus „Anarchija Žirmūnuose“ tol, kol jo neapdovanojo Kanai – ar ne todėl, kad jame siužetas per sklandus?! (Skaičiau tą scenarijų, tiksliai sukaltas)). (Beje, mūsų rašytojai irgi linkę „nušauti siužetą“, dar neišmokę jo gimdyti…)
Scenarijaus rašymas reikalauja ne tik vaizduotės, daug įsijautimo, tiesos. Tai yra ir labai logiškas, techninis darbas: veiksmų sekos dėliojimas į vientisą, aiškią visumą.
Jei turite kitokių minčių apie tai, mielai prašome (vadovaudamiesi logika!) ginčytis :)
P.S.: Kino siužetą agresyviai kala Emilis Vėlyvis – tikiuosi, kada nors ir man nusišypsos laimė pamatyti, kaip jam sekėsi „Zero 2″ (tikiuosi, jis mokosi iš savo praeities klaidų). Reklama tai atrodo gerai. Ir pats režisierius interviu kalba protingai, sveikai – tai labai nuostabu girdėti.
kovo 16th, 2010 at 22:27
Tiesa sakant, nesupratau Jūsų pašaipos ar skepsio dėl TV serialo „Nekviesta meilė“. Tai ne kinas, o TV serialas, kiek kitoks žanras, ir jei serialas pasiekė žiūrimumo rekordus, manyčiau, kad ir tikslą pasiekė. Kam kurti serialą, kurį mažai kas žiūri ir po trijų mėnesiu TV išmes iš savo programų tinklelio?
Kitas dalykas – kino scenarijai.
Jei nusakyti tik trejais žodžiais, tai:
IDĖJA.KONFLIKTAS.ATOMAZGA.
kovo 17th, 2010 at 00:18
Filmas – visų pirma istorija, kurią savo veiksmais pasakojo herojai.
Kokia tai istorija – apsprendžia IDĖJA.
Nu va, sakykime IDĖJA. Jaunas žurnalistas atvyksta į miestelį, kuriame įvykdytos keletas vaikų žmogžudysčių. Imasi tyrimo, bet galai išveda į susidūrimą su galingu valdžios vs verslo klanu. Žurnalistas meta iššūkį sistemai, bet sistema nugalėti sunku. [Žiūrovas „pakabintas“, serga, kad tik jaunam žurnalistui pasisektų.]
KONFLIKTAS. 1. Jis nepasiduoda paperkamas, jam karjera, pinigai nėra svarbesni už Tiesą. 2. Nužudomas jo draugas (irgi nepaperkamas) žurnalistas, bet jis dar arčiau kapstosi prie Sistemos, nes per tą mirtį gauna informacijos. 3. Sistema jį baudžia, sudaužo kaip obuolį. 4. Matydamas savo kovos beviltiškumą, jis nusprendžia viską mesti velniop, ir su mylimąją bėgti iš miesto. 5. Jo mylimoji nužudoma Sistemos kaip pavojinga liudininkė. 6. Herojus nusprendžia „keisti žiūrovui duotus parodymus“.
ATOMAZGA. Jis ima ginklą ir iššaudo Sistemos atstovus. Jis bėga iš miesto.
NETIKĖTA ATOMAZGA. Jį vejasi policija, bet jis staiga apsisprendžia: nebėga, o apgręžia savo automobilį ir taranuoja korumpuotus pareigūnus, pats žūdamas.
Gera IDĖJA visada turi tam tikrą SMS pranešimą žiūrovui. Šiuo atveju – ką daryti mums visiems, kad neįsigalėtų tokie klanai, kad mūsų tarpe rastųsi ne vienas [kaip filme], o daugiau nesitaikstančių su blogiu žmonių. Kad vienas eidamas prieš Sistemą – žūsi. Iš esmės, tai pranešimas, kad tik mes drauge galime keisti pasaulį.
Kuo ne istorija? O žiūrėdamas lietuviškus filmus, nematau nei idėjos, nei istorijos, nei gaunu SMS.
Platformos, nuo kurių reikia skristi migloto tikslo link, bet kad patys kūrėjai nežino nei kur ta platforma, nei kur tas tikslas, gvildena „aukštosios materijos“ riešutus neturėdami dantų.
Tarp IDĖJOS-KONFLIKTO- ATOMAZGOS yra dar –niolika scenarijaus subtilybių, bet tingiu plėstis.
Man patinka Emilio Vėlyvio pastangos, nuoširdžiai už jį sergu, nes jis dirba žiūrovams (kaip ir „Nekviesta meilė“), o ne „puipininkams“.
kovo 17th, 2010 at 01:59
Karšta naujiena, pažyminti LT kino impotenciją. :) [padidintos raidės mano]
KETURIOLIKA METŲ metų brandintas režisieriaus Tomo Donelos pilnametražis vaidybinis kino filmas „Atsisveikinimas“ pagaliau pasiekė kino ekraną.
>>>IDĖJA-SIUŽETAS
jūrininkas Audrius sunkiai serga ir stengiasi spėti atlikti svarbiausius žmogaus gyvenime dalykus. Jis vėl patiria meilės jausmus, sustiprina ryšį su sūnumi ir buvusia žmona, spėja padėkoti vaikystėje jam pagelbėjusiems žmonėms. Filmo pabaigoje išplaukęs į atvirą jūrą prisipažįsta esąs laimingas suspėjęs viską.
———————-
14 metų galvoti apie tokią istoriją. Man kaskart, kai išgeriu – patiriu meilės jausmus, stiprinu ryšius su visais (su bakalėjininke – ypač, padėkoju, kad lito nepagailėjo, o po dar vienos bonkos – jūra iki kelių, brendu, dėkoju Dievui, kad esu laimingas, kas suspėjau viską…
—–
Bliadt’. 14 metų metų!!!
kovo 17th, 2010 at 09:06
Ačiū už nuomonę!
Aš nesu prieš TV serialus, esu prieš PRASTUS TV serialus. Nufilmuotus pagal prastus scenarijus. Ir išvis, nepriminkit man to, ką tada, dar gyvendama Lietuvoj, mačiau… (Atsiprašau, jei tai žeidžia jūsų jausmus.)
Dėl scenarijaus struktūros – idėja, konfliktas, atomazga – tai čia bendrai gero pasakojimo (dramos ar veiksmo) struktūra. Deja, tai dar ne viskas. Bet tai jau daug.
Dėl 14 metų idėjos brandinimo – tai visai neilgai, normaliai. Ar tai reiškia, kad kažkas genialaus subrandinta? Vis tiek svarbu, kaip tas filmas atrodys. Pamatysim – sužinosim…
Pasižiūrėkit, jei dar nematėt, visai linksmą ir puikiai sukaltą filmuką su Jack Nicholson „The Bucket List“.
Yra šimtai būdų, kaip papasakoti tą pačią idėją. Tikrai bus įdomu pamatyti, kaip meistriškai Donela susidoros su savosios įkūnijimu.
Dideliausios jam sėkmės! Lietuvių žiūrovai vis dar slapta tikisi gero lietuviško kino. Nors tikėjimą sulaukti gal jau ir praradę ;)
kovo 17th, 2010 at 10:36
“The Bucket List”- žiūrėjau.Patiko. Nors idėją sutikau ne viename filme. Pvz., „Knockin’ on Heaven’s Door“ (1997) dar labiau patiko.
Jei kalbate visų lietuvių žiūrovų vardu, kad jie tikisi sulaukti gero lietuviško filmo, tai jis yra, nebereikia laukti Godo. ZERO 2.
Bet čia susiduriame su vertinimo kriterijais.Jei žiūrimiausias, tai dar nereiškia, kad geras. O kas yra „geras“ – tai čia kiek žmonių, tiek nuomonių.