Praeitą savaitę trumpai peržvelgiau dr. Petro Joniko „Lietuvių kalbos istoriją“ iki dalies apie Sirvydo raštus. Ištraukos tik internetui gali pasirodyti per ilgos – išties tai tik keli punktai istorijos nuo jos spėjamos pradžios maždaug 1000 m. prieš Kristų iki XVII a. – Baroko epochos.

Tai būta laikų, kai prancūzai jau buvo perskaitę „Gargantiua ir Pantagriuelį“, anglai jau matę „Hamletą“, o italai – pažinę tokias literatūros aukštumas, kad po jų kuriam laikui teko pažinti dekadansą…

Tuo tarpu lietuvių kalba (raštas) gyvavo ir skynėsi kelią per amžius „lėtai, bet užtikrintai“. Keletas įdomybių iš knygos:

• Šių dienų bendrinės kalbos galūniniai ą, ę, į, ų XVI a. ir dar XVII a. buvo tariami kaip nosiniai balsiai arba iš dalies kaip dvibalsiai an, en, in, un, tik n juose buvo jau lyg absorbuotas balsio. Tatai patvirtina ir Kleino gramatika. Sakysime, apie galūninį ą čia pasakyta, kad jis tariamas kaip an, tik kiek „tamsiau“ (aliquanto lenius et obscurius), lyg absorbuojant n, pvz. darąs, kalbąs, tą dieną. Kiti an čia ir rašą (tan dienan, darans). Iš tikrųjų taip dvibalsiškai parašo ne vienas (Bretkūnas, Wolfenbuttelio postilė 1573…).

• Būdinga yra kelintinių skaitvardžių daryba nuo 11. iki 19. su žodžiu liekas „kas atlieka (po dešimties)“: liekas „vienuoliktas“, antras liekas „dvyliktas“, trečias liekas „tryliktas“, devintas liekas „devynioliktas“… Tačiau čia ir kiek kitokios lytys vartojamos: trečialiekas, ketvirtalikas ir t. t. Bet šiuo laikotrapiu, net ir antrosios XVI a. pusės raštuose (pvz. Bretkūno), randame jau ir šiandienines lytis vienuoliktas, keturioliktas ir t. t. Kelintiniai 20., 30…. sakyta: dvidešimtas ir antras dešimtas; trisdešimtas arba tridešimtas; penktadešimtas ir t. t.

• Būdinga būtojo laiko lytis biti, arba sutrumpinta bit, kuri XVI a. vartojama šalia buvo. Bretkūnas rašo: Bet waikai Israelo buwa dare, kaip Moseschus kalbeiens biti. Taip pat pažįstamas ir dalyvis: bitusi „buvusi“.

• 1737 m. Vilniuje išėjo lotyniškai parašyta lietuvių kalbos gramatika (Universitas linguarum Lituaniae), kuri duoda nemaža medžiagos XVIII a. lietuvių kalbai apibūdinti. Jos autorius nėra žinomas. Gramatika parašyta vidurio aukštaičių tarmės pagrindu, bet yra ir rytietiškų lyčių, pasitaiko net žemaitiškų: nusigąsdawaw, skindaw, raszant, antras, pleszk, szalu, kalbąs, lankiu „lenkiu“, kalbesiunczias „kalbėsiančias“, dieną, medey, didey. Šį gramatika iš visų ligšiolinių išsiskiria daugiausia tuo, kad ji pirmoji aprašo lietuvių kalbos priegaides.

• XIX a. – Lietuviams patekus į svetimųjų (rusų, vokiečių) valdžią, suprantama, negalėjo būti nei normalių, nei palankių sąlygų pačių lietuvių kultūrai ir kalbai ugdyti. Lietuvių tautą ir kalbą slopino vienoje dalyje (didžiojoje Lietuvoje) – lenkų ir rusų, kitoje (Mažojoje Lietuvoje) – vokiečių įtaka bei priespauda.

• Ypač sena buvo lenkų kalbos įtaka. (…) Jos židiniai buvo daugiausia bažnyčios, ponų bei bajorų dvarai ir mokykloe, ypač rytinėje Lietuvoje (daugiausia Vilniaus krašte). (…) Sulenkėjus aukštesniesiems sluoksniams, inteligentijai, ilgainiui ėmė jais sekti ir kai kurie turtingieji ūkininkai, valstiečiai.

• Didž. Lietuvai patekus rusams (1795, o Suvalkų kraštui 1806), ilgainiui valdžios vis daugiau buvo stengiamasi lietuvius rusinti, jų kalbą slopinti. (…) 1865 m. buvo uždrausta lietuviams spauda: Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas (vadinamas Koriku) įsakė nevartoti lietuvių raštuose lotyniškųjų raštmenų, bet tik rusiškuosius (vad. graždanką).

• Kalbamuoju metu lietuvių kalbai nykti ypač padėjo vokiečių atsikraustymas po didžiojo XVIII a. maro (1709–1711) į lietuvių gyvenamąsis vietas. (Nemaža tų ateivių vokiečių ilgainiui ir sulietuvėjo.)

• Būrelis, daugiausia vokiečių, mokslininkų 1878 m. įkūrė tam tikrą lietuvių literatūrinę draugiją (Litauische Literarische Gesellschaft), kurios steigėjai atsišaukimuose rašė: „Lietuvių kalba, viena seniausių kalbų, veikiai slenka į pražūtį“.

• Tvirtą to priešinimosi atramą davė lietuviškasis kaimas (pirmiausia Didžiojoje Lietuvoje), savo pagrinde amžius išlikęs geriausias lietuviškojo žodžio saugotojas, kurio gyventojų absoliutinis daugumas niekada nebuvo palaužtas svetimų kalbų įtakos.

• Jau nuo seno nevieno buvo keliamas lietuvių kalbos tobulumas, gražumas. Čia ji neužsileidžianti tobuloms graikų ir lotynų kalboms (…). Tos mintys su užsidegimu buvo ilgą laiką kartojamos lietuvių kalbos ir tautos mylėtojų. Jomis nekartą patriotai pasiremdavo prieš tuos, kurie tvirtino, kad lietuvių kalba esanti primityvi, netinkanti aukštesnio gyvenimo sąvokoms išsakyti. Pvz. Daukantas pabrėžia, jog savo „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių“ (1822), bet kitko, rašęs todėl, kad norėjęs lietuvių kalbos priešams įrodyti, jog ta kalba kiekvienas, jei tik turįs gabumo, galįs rašyti, kaip ir kiekviena kalba.

• XIX a. antroje pusėje lietuvių kalba įvedama dėstomuoju dalyku į kai kurias aukštesniąsias mokyklas (gimnazijas, seminarijas).

• Lietuvių kalba dėl savo vertingumo lyginamajam kalbų mokslui apie XIX a. vidurį įvedama studijų dalyku ir į įvairius universitetus (Rusijos, Vokietijos…).

• [Marijampolės gimnazija.] Šioje gimnazijoje lietuvių kalbos buvo mokoma neprivalomai 2 valandas per savaitę, po kitų pamokų arba sekmadieniais po mokinių pamaldų. Be kitų, lietuivų kalbą čia dėstė Petras Kriaučiūnas ir Petras Arminas. – Tas lietuvių kalbos mokslas, ypač iš pradžių, buvo menkas, mokinių nelabai tepatraukdavo; nevienas jas lankė tam, kad brandos atestate turėtų lietuvių kalbos pažymį, kuris paskui buvo reikalingas norintiems universitete gauti vadinamąją lietuviškąją stipendiją. Mokytojai klasėje paaiškindavo kai kuriuos nesuprantamus žodžius, lygindavo lietuvių kalbos žodžius su lotynų bei graikų kalbos žodžiais, paaiškindavo ką iš Ivinskio kalendorių, Baranausko „Anykščių šilelio“, Donelaičio „Metų“, liepdavo versti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir atvirkščiai, kiti padiktuodavo kai kurias gramatikos taisykles; liepdavo rašyti lentoje arba kartais ir sąsiuviniuose diktantą ir t. t.

(Tęsinys bus, bet kitu pavadinimu.)

Dar pagalvojau: savo kalbos vertės nejauti taip, kaip nejauti savo tėvų vertės – tol, kol jie gyvi, supranti ir priimi jų egzistavimą (gyvenimą, buvimą pasaulyje, šalia) kaip savaime suprantamą dalyką.

Pasaulyje kas dvi savaites numiršta viena kalba. 

Koks apgailėtinas man atrodo noras būti tokiam, kaip dauguma, kaip „visas pasaulis“. Kaip rusas, ispanas ar anglas (Londono oro uoste girdėjau, kaip anglai komentavo vienos lietuvės mėginimą kalbėti savo vaikui angliškai su britų akcentu)…

Nesvarbu, kad tais laikais, kai kelios Vakarų tautos jau turėjo savo klasikus, mūsų tauta tik mokėsi rašyti. Nesvarbu, kad mes vėluojame (jei išvis galima sakyti, kad vėluojama). Manau, gerai yra turėti tuos faktus omenyje, gerai yra apie tai kalbėti. Lietuvių kalbos mylėtojai neturi atsipalaiduoti, manydami, jog politinė nepriklausomybė (ir – ar tikrai? ar būna tokia?) nuima naštą saugoti ir puoselėti savo kalbą (ir savo rašytojus!).

Gražus Česlovo Iškausko susirūpinimas >>> Kalbos ir tautos mirtis