Du mano pažįstami tikri knygų mylėtojai padėjo Italo Calvino romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“ į šoną, neskaitę toliau antrosios dalies. Vertėja Asta Žūkaitė knygos gale rašo:
Pats autorius šį romaną vadina „hiperromanu“. Jį sudaro dešimties romanų pradžios (incipit), tiksliau, dešimt mikroromanų, kuriuos įrėmina dar vienas – Skaitytojo ir Skaitytojos romanas. Šio intriga nesudėtinga, primenanti detektyvą: Skaitytojas nusiperka brokuotą egzempliorių ir eina į knygyną apkeisti, čia sutinka Skaitytoją. Beieškodamas vieno romano pabaigos, jis susiduria su vis naujais romanais, kurie galiausiai pasirodo irgi neturį pabaigų. Galiausiai Skaitytojas išsiaiškina, kad dėl visko kaltas paslaptingas vertėjas Hermis Marana, kuris smaginasi užviręs šią košę. Nors Skaitytojui taip ir nepavyksta pabaigti nė vieno romano, jo romanas neapvilia skaitytojų lūkesčių ir baigiasi laimingai – vedybomis su Skaitytoja.
Sunkiai, bet rijau pirmuosius skyrius, kuriuose autorius rašo ne pirmuoju, ne trečiuoju, kaip įprasta, o antruoju asmeniu – kreipdamasis į skaitytoją „tu“, užduodamas taisyklę įsijausti į pagrindinio personažo rolę, kas yra labai rizikinga – pavyzdžiui, aš visai nenoriu būti kažkoks italas, ieškantis romano ir rezgantis romaną… Toliau sekė dar didesnis uždavinys: dešimt romano pradžių. Ar Calvino bent nutuokia, kad labiausiai skaityme nemėgstu dviejų dalykų: pradėti skaityti knygą ir baigti skaityti knygą? Pirmuoju momentu turiu sukaupti labai daug jėgų, kad susidomėčiau pirmaisiais sakiniais, ir jie lieka nesuprasti, pamirštu, kas buvo jose užkoduota, todėl kartais tenka atversti ir perskaityti juos dar kartą, ypač artėjant prie pabaigos. O pabaiga mane visada liūdina – nesvarbu, ar gerai, ar blogai viskas baigiasi. Tiesiog užgula egzistencinis liūdesys, skaitytojiškas gedulas. Kurį laiką net negaliu pradėti skaityti naujos knygos. Bet šit Calvino romaną prarijau iki galo! O kai kurios jo romanų pradžios man netgi labai patiko. Dešimt kartų pradėti skaityti romaną nebuvo sunku.
Nevardinsiu visų romano literatūrinių savybių, apie kurias daugiau galite pasiskaityti Žūkaitės straipsnyje (ištraukos BERNARDINUOSE). Šios knygos turinys jums nebūtinai turi patikti. Tačiau perskaitykite jį iki galo, jei manote, kad esate rašytojas. Rasite techninių dalykėlių, rašymo fokusų. Susipažinsite su forma.
Aštuntas skyrius (ištrauka)
(…) Apsakymo planas. Du rašytojai, gyvenantys dviejuose namukuose priešinguose slėnio šlaituose, pakaitom stebi vienas kitą. Vienas iš jų įpratęs rašyti rytais, kitas – popiet. Rytą ir po pietų nerašantis rašytojas nukreipia savo žiūroną į tą, kuris rašo.
Vienas iš dviejų yra produktyvus rašytojas, kitas – rašytojas kankinys. Rašytojas kankinys žiūri, kaip produktyvusis primargina lapus vienodų eilučių, kaip rankraštis išauga į tvarkingą lapų krūvą. Netrukus knyga bus baigta: nėra abejonės, tai naujas bestseleris, mąsto rašytojas kankinys šiek tiek paniekinamai, bet kartu jausdamas pavydą. Produktyvųjį rašytoją jis laiko viso labo geru amatininku, gebančiu kepti romanus serijomis, kad sužadintų publikos apetitą; tačiau jis nemoka užgniaužti stipraus pavydo tam žmogui, kuris išreiškia save su tokiu metodišku pasitikėjimu. Ir ne tik pavydi, jis net žavisi, taip, nuoširdžiai žavisi: tai, kad tas žmogus visą savo energiją skiria rašymui, be abejo, yra savotiškai kilnu, jis tiki, kad galima perteikti, duoti kitiems tai, ko jie iš tavęs laukia, nekeliant sau invtravertiškų problemų. Rašytojas kankinys sumokėtų nežinia kiek, kad tik panešėtų į produktyvųjį rašytoją; norėtų sekti jo pavyzdžiu; dabar didžiausias jo troškimas – tapti tokiu, kaip jis.
Produktyvusis rašytojas stebi rašytoją kankinį, kai šis sėda prie rašomojo stalo, kramto nagus, kasosi, suplėšo popieriaus lapą, pakyla, kad nueitų virtuvėn pasidaryti kavos, paskui arbatos, paskui ramunėlių arbatos, paskui skaito Helderlino poeziją (nors aišku, kad Helderlinas niekaip nesusijęs su tuo, ką jis rašo), nukopijuoja jau parašytą puslapį, paskui jį ištrina eilutė po eilutės, skambina į dažyklą (nors buvo susitarta, kad mėlynąsias kelnes bus galima pasiimti ne anksčiau kaip ketvirtadienį), paskui brūkšteli keletą minčių, kurios pravers ne dabar, gal kada vėliau, paskui eina pažiūrėti į enciklopediją žodžio „Tasmanija“ (nors aišku, kad rašomame tekste nėra jokių užuominų apie Tasmaniją), suplėšo du popieriaus lapus, uždeda Ravelio diską. Produktyvusis rašytojas niekada nemėgo rašytojo kankinio kūrinių; juos skaitant jam vis atrodo, kad tuoj tuoj pagaus esmę, bet ta esmė vis išsprūsta, ir jis pasijunta nesmagiai. Vis dėlto dabar, žiūrėdamas į jį rašantį, jaučia, kad šis žmogus grumiasi su kažkuo tamsiu, įveikia kažkokias sąvartas, rausiasi kelią, kuris veda nežinia kur; kartais jam rodosi, jos anas vaikštinėja virve, pakabinta virš bedugnės, ir jis jaučiasi pagautas susižavėjimo. Ne tik susižavėjimo, pavydo irgi, todėl, kad jaučia, koks ribotas ir paviršutiniškas jo darbas, palyginti su tuo, ko ieško rašytojas kankinys. (…)
Gerai, aš žinau, kas yra Tasmanija. Tai didžiulė sala prie Australijos pietinės dalies – Tasmanijos valstija. Ten gyvena toks baisus žvėriukas – Tasmanijos velnias…
O kuris iš rašytojų – produktyvusis ar kankinys jums artimesnis? Sužinokite.
