Berniukas nebylys
Berniukas ieškojo balso.
(Jį paslėpė laumžirgių princas.)
Mažyčiam rasos lašely
ieškojo balso berniukas.
Jeigu galėčiau kalbėti;
Aš nukalčiau nuostabų žiedą
ir nešiočiau savo tylėjimą
užsimovęs ant mažo pirštelio.
Mažyčiam rasos lašely
Ieškojo balso berniukas.(Stebuklingas balsas slėny,
juo apsirengė laumžirgis žalias.)
vertė Sigitas Geda
Labas pirmadienis. Ruduo spardosi, bet užtat vasaros vaisiai tiesiog į rankas krenta, gerai. Kažkas skundžiasi, kad laikas per greit bėga. Bet ar būtų geriau, jei jis slinktų lėtai? Svarbiausia, kad linksmai ir kad daug visko vyktų. Žinau, kad lietuviai moka užsiimti darbais taip, kad kartais nepastebi prastų orų. Manau, mes labai stipri tauta. Bepigu būti smagiam Australijoje… tačiau ir čia liūdesys ateina. Šiandien Melburne, bent tame rajone, kur gyvename mes, lyja (miestas didelis, orų prognozė rajonams skiriasi).
Gal bus smagiau, paskaičius dar vieną straipsnį iš Penkių nuotraukų iš Australijos Centro. Jei tik dabar atradote svetainę, senesnius lengviau rasite iš kalendoriaus: visi straipsniai apie Australiją skelbiami pirmadieniais.
Kad sekmadienių jūsų savaitėje būtų daugiau nei vienas,
Sandra
Naktis po Pietų Kryžium
Labiausia baisu to, ko nematai. O naktį būtent taip ir būna. Ypač – Australijos dykumoje. Vienos stovyklavietės registratūroje pralinksmino užrašas: „Sukursime įspūdį, kad esate vienas dykynėje, bet su visais civilizacijos patogumais“. Būtent toks įspūdis ir susidarė. Tik vidury nakties, prispyrus reikalui, baisu nueiti iki modernaus tualeto, paprasčiau tūpti už palapinės…
Naktį visi dienos miegaliai prabunda ir eina ieškoti maisto. Aplink stovyklautojus zuja iš Europos kadaise atvežti ir parazitais tapę triušiai. Lenda į žemės paviršių vabalai. Kažkur toli smėlynuose – gyvatės. Kažkur medžioja sulaukėjusios katės – baisus vietinės gyvūnijos „terminatorius“. Slampinėja laukiniai šunys dingai.
Šitie šunys man sukėlė daugiausia nerimo. Norėdami apsisaugoti nuo galimų incidentų tarp svečių ir laukinės gamtos, stovyklaviečių šeimininkai ar girininkai („rangers“) prikabino plakatų su draudimais šerti gyvūnus. Išmaitinami žmonių, dingai pradės reikalauti maisto, kandžiotis, o karščiausio sezono metu, kai nebeatvyks turistai, mirs iš bado.
Keletą vakarų veltui laukiau, kol jie ateis. Net sapnavau, kaip liūdnai jie stovi pakrūmėse, bijantys prieiti arčiau, bet visgi grėsmingi. Juk tai ne šuneliai, tai laukiniai plėšrūs žvėrys, panašūs į vilkus. Bet pagaliau vienoje stovyklavietėje radau akivaizdžių ženklų, kad dingai čia dažni svečiai. Netgi tualetų įėjimai buvo su grotomis. Vakare, kai mūsų kompanija sėdėjo prie žibalinės lempos ir pokalbis vis įgaudavo siaubo atspalvį, o už nugarų nemaloniai tirštėjo sutemos, stovyklavietės pakraštyje pastebėjau judantį šešėlį…
Vienas mano bendrakeleivis jau buvo lankęsis šiose vietose ir matęs dingų, todėl drąsino, kad nereikia jų bijoti, tik geriau paslėpti visus smulkesnius daiktus palapinėse ar mašinoje, o nelabai kvepiančius batus pakišti po palapine, nes vienam jo bičiuliui atsitiko taip, kad ryte neturėjo kuo apsiauti – basas keliavo į parduotuvę batų. Tuo dingai labai panašūs į naminius šunis – visi šunys mėgsta graužti batus. Taip bekalbėdamas, bendrakeleivis nesavu balsu sukliko, neva pajutęs, kaip jo nugarą liečia vėsi šuns nosis – bet tai nebuvo dingas, tai tik vėjas atvertė apkloto kraštą…
Tą vakarą šešėlis prie mūsų palapinių nepriartėjo. Ryte pamatėme dingą pravažiuodami: atrodė toks liesas, nušiuręs, išbadėjęs. Tikrai norisi tokį maitinti. Nuotraukose dingai sotūs ir gražūs, turbūt fotografuojami zoologijos soduose: šviesiai rudas, tankus kailis, smagiai į priekį atstatytos ausys, snukis kiek panašus į lapės, riesta šuniška uodega.
Kitą vakarą nakvojome vis ten pat, ir dingai šmirinėjo aktyviau. Vienas net uostinėjo mūsų palapinę. Iš visų stovyklavietės pakraščių girdėjosi „Štiš štiš!“ – matyt, dingai lindo prie vakarienės. Eidami miegoti pamiršome išmesti į konteinerį šiukšlių maišelį su popieriais, tuščiu dujų balionėliu, skardine nuo tuno… Vos tik sugulėme, pasigirdo šiugždenimas, ir supratome – mūsų maišelis keliauja į dykumą. Bus žaislas dingų mažyliams, kurie rugpjūtį kaip tik jau turėtų bėginėti.
Naktį suminga dienos giesmininkai, tik nemiega pelėdos ir dar kažin kokie ūbautojai. Virš galvos karts nuo karto pasigirsta labai aukštų dažnių cypsėjimas: tai šikšnosparnis „vampyras“ sklendžia, įsijungęs „radarą“. Jeigu yra medžiotojų, tai turbūt po smėlį krebžda naktiniai sterbliniai graužikai – aukos. Labai norėjau pamatyti ant dviejų užpakalinių kojų šokuojančią australišką „pelę“ (čia jų daug rūšių), bet deja…
Vieną naktį išėjau į tualetą, ir nustebau, kaip šviesu. Mat mėnulis buvo tik pradėjęs dilti, baltai švyti nepaprastai švarūs „ghost gum“ medžių kamienai, o Paukščių Tako tai turbūt iki tol niekada nemačiau arba ne taip aiškiai, kaip čia. Taip tylu, kad girdi, kaip garsiai pats kvėpuoji. Paskui toli toli medžių ir kalnų viršūnėmis nuvilnija vėjo šuoras… Užgniaužia kvapą.
Atrodo, visą naktį praleistum iš baltų žvaigždžių trupinėlių dėliodamas įvairias figūras: žuvį, paukštį, kengūrą, žmogų. Tik šioje pasaulio pusėje taip dažnai matysi penkių žvaigždžių kompoziciją – Pietų Kryžių – kuri puošia Australijos vėliavą. Jeigu būčiau australė, turbūt ir aš, kaip daugelis, išsitatuiruočiau ant peties penkias žvaigždes.
Nuotraukose: čia - „terminatorius“ laukinis katinas, o viršuje – dingas.
Gargantiua nuo trejų iki penkerių metų buvo auginamas ir auklėjamas pagal visus įprastinius reikalavimus, nes taip buvo nustatyta jo tėvo, ir leido laiką kaip visi to krašto vaikai, būtent: gėrė, valgė, miegojo; valgė, miegojo, gėrė; miegojo, gėrė, valgė.
Nuolat, būdavo, jis voliojasi po dumblynę, turlijasi nosį, murzinasi veidą, klaipo batukus, žiopso į muses ir su pasimėgimu gainioja peteliškes, kurioms viešpatavo jo tėvas, čia prisičiurškia į kurpes, čia apsidirba marškinius, šnypščiasi į rankovę, glitę varvina į sriubą, maknoja po visas balas, ir geria iš kuntaplio, ir kasosi galvą į pintinį krepšį; dantis galandasi klumpe, rankas plaunasi sriuba, galvą šukuojasi puoduku, sėdasi tarp dviejų kėdžių ir šlepteli dugnu ant plikos žemės, klojasi šlapiu maišu, geria valgydamas sriubą, valgo papločius be duonos, juokdamasis sau įkanda, kąsdamas tau juokiasi, spjaudo į šulinį, drioskina nuo geros duonos, čiurškina į saulę, nuo lietaus bėga į vandenį, geležį kala, kai atšąla, sapnuoja nemiegodamas, dedasi caca vaikeliu, lupa ožį, murma panosėj, užkliuvęs už varčios, vėl pradeda nuo pradžios, varo kiaules į pupas, muša šunį, kad susiprastų liūtas, kinko vežimą priešais jaučius, kasosi ne ten, kur niežti, su plaktuku šieną pjauna, rėčiu vandenį samsto, su virvele duoną riekia, iš dešrų tvorą tveria, maino jautį ant katino, gaudo lauke vėją, musėms kojas trauko, plėšo popierių, teršia pergamentą, dovanotam arkliui į dantis žiūri, rūpinasi pernykščiu sniegu, vaikosi du zuikius, kausto žiogus, šauna kiškį, pataiko katinui, pasiklysta tarp trijų pušų, kulia šiaudus, kojas nešiojasi ant pečių, plikas voliojasi po dilgynes, kelia nosį aukščiau stogo, aria pasikinkęs žąsiną, kitą muša, pats rėkia… Jo tėvo šunys, būdavo, ėda iš jo dubens, o jis – iš jų lovio. Jis jiems apkandžioja ausis, jie jam subraižo nosį; jis jiems pučia į gvazdiką, jie jam laižo lūpas.
Ir kad žinotumėt, broliukai! Ir kad gėrę niekad neatsipagiriotumėt! Tas rupūžiukas, kad jį kur devynios, kibino visą laiką savo aukles, aukštai, žemai, iš priekio, iš užpakalio, ir ėmė jau miklinti net savo daiktadėtį, kurį auklės diena į dieną jam kaišė gražiomis girliandomis, gražiais kaspinėliais, gražiomis gėlytėmis, gražiais kutais, dėjo iš rankos į ranką, it voliodamos tešligalį, o kai tasai, būdavo, pakelia galvą, suprunkščia visos juokais, didžiai patenkintos savo žaidimu.
Viena jį vadina volele, kita kankorežėliu, dar kita koralo šakele, kitos vėl špunteliu, kamšteliu, grąžteliu, kalteliu, grūstuvėliu, džinguliuku, pampaliuku, raudona dešryte, mažučiu tutiniuku.
- Jis mano, – sako viena.
- Ne, mano, – atšauna kita.
- Tai kas lieka man? – atsiliepia trečia. – Jei taip, tai imsiu ir nupjausiu.
- Še tau, nupjausi! – įsikiša ketvirta. – Jam gi skaudės, gerbiamoji. Kaip galima nupjauti tą daiktą berniukui? Tada jis būtų ponas Beuodegis.
O kad berniukas turėtų kuo žaisti, kaip visi to krašto vaikai, jam padarė suktuką iš Mirbo malūno sparnų.
iš Fransua Rable „Gargantiua ir Pantagriuelis“
vertė Dominykas Urbas, Vilnius 1970
