Pasąmonė. Laisvasis rašymas

Vakar atsiverčiau 1951 m. Niujorke išleistą knygelę ir radau tokį autorių: Leonas Lėtas. Jeigu jau norisi pakalbėti apie rašymą, pasitelkiant į pagalbą pasąmonės srautus, tai įžangai jo prozos ištrauka bus geriausias pavyzdys:

Oranžiniu mostu sunkioj sidabrinėj vazoj paduota mėlyno dangaus žievė gyva šventes sekliukuose kiekviename egzemplioriuje (kieno?!) stale. Sidabrinio rėžinio skraistė grakščia žodžių inkrustacija nupuls ir nieko nebedegins. Kas žodis – snaigė taurėj gintaro, sidabras tai, kaip kiekis vandens.

O aš jį laikau rankoje. Šešiarėžinio žalio sulenkimais tarsi šikšnosparnio sparnai, prarasta grožine vienoda spalva didžiosios paslapties akimirkoje, – štai daina!

Ne, tai ne beprotis, tai anų laikų egzodo modernistas. Ir jo kliedesiuose visgi galima atrasti minties liniją (tik sunku ieškoti).

Visgi jo rašymo metodas (na, pats jis man apie tai, kaip rašė, nepasakojo, aš tik spėju iš rezultato) – laisvasis rašymas. Tam reikia atsisėsti, įkvėpti ir rašyti be perstojo bent dešimt minučių. Rašyti taip, kaip bėgti neatsigręžiant.

Dėkui Froidui, dabar kiekvienas moksleivis žino apie pasąmonės egzistavimą. Pasąmonė yra visuma psichinių procesų, kurie subjektyviai nekontroliuojami, sako Vikipedija. Aš ją įsivaizduoju, kaip platų kanalą, kuriuo teka visoks gėris ir brudas – genialios, naujoviškos idėjos, neoriginalios, iš aplinkos į galvą patekusios šiukšlės. Tame kanale rasi kuo įvairiausių detalių, kurias sudėjus vieną prie kitos gali gauti ir nuostabų, ir visiškai nepadorų vaizdelį.

Aktoriai (ir rašytojai, ir visi menininkai) būtinai nori pamatyti, kas plaukia tuo kanalu. Dar daugiau – ne tik pamatyti, bet ir sužvejoti ką nors naudingo. Nes būtent ta srovė yra mūsų kūrybingumo esmė. Aktoriai žaidžia tokį žaidimą: po du sustoja surėmę kaktas ir sako po vieną žodį vienas paskui kitą ir taip keletą minučių. Svarbiausia čia nuimti cenzūrą – keiktis ir sakyti visokiausius „negražius“ žodžius, neužgniaužti, jei tik lenda į galvą – spjauti lauk. Ir ne visiems iškart sekasi laisvai nusišnekėti ar keiktis. Mūsų vidinis cenzorius, ne be mūsų tėvų ir mokytojų pagalbos, jau paauglystėje toks stiprus, kad nebemokame laisvai asocijuoti. Iš tiesų – bijome. Savo pasąmonės. Savęs pačių.

Pasąmonė visada sergsti ir saugo tai, kas yra įgyta ir įsisavinta, nesvarbu, ar tai automatizuotas įgūdis, gebėjimas, ar kokia nors nuostata, pamatinis požiūris, norma. Pasąmonės konservatyvumas yra vienas pagrindinių jos bruožų. Būtent pasąmonės dėka visa, kas yra individualiai įsisavinta, įgyta, gali įgauti imperatyvumo, griežtumo ir kategoriškumo savybių, kas būdinga nesąlyginiams refleksams. Tokios savybės gali paaiškinti ir tai, kad tam tikri gyvenimo momentai, kurie buvo kažkada (pvz., vaikystėje) suvokti nesąmoningai, gali traumuoti, veikdami inertiškai (be jokių sąmonės ar valios pastangų), nors jie buvo įsisavinti dar toli iki sąmoningo jų supratimo. (Vikipedija)

Neįmanoma kurti, neparodant to, kas yra viduje. Taigi, jeigu per gyvenimą sukaupei tiek negerų dalykų, jog esi įsitikinęs, kad tavo pasąmonės srautas labiau panašesnis į kanalizaciją nei į kūrybos šaltinį, nesitikėk tai nuslėpti. Bet kita vertus, niekas nesitiki švaraus srauto. Be to, pirmiausia reiktų įsitikinti, kas ten yra, pažvelgti į savo vidų.

Rašytojai taip pat turi žaidimą: tai yra minėtas laisvasis rašymas. Rašant kompiuteriu, siūloma užtamsinti ekraną, kad negalėtum vertinti ką tik parašytų žodžių, kad bėgtum pirmyn neatsigręždamas.

Galima rašyti, nusistačius kokią nors temą, galima rašyti tiesiog bet ką, bet temos. Sustoti draudžiama: jeigu nežinai, ką rašyti, kartok paskutinį žodį ar frazę tol, kol atsiras nauja mintis. Galima rašyti be skyrybos ženklų, padrikus žodžius. Jeigu jaučiate įtampą, tegul jums padeda atpalaiduojanti muzika. Kadangi toks rašymas gali tęstis be galo ir galima prarasti tikslaus laiko pojūtį, rekomenduojama užsistatyti laikrodį, kuris praneštų apie finalą.

Užrašius tokį srautą, ateina laikas pažvelgti sau į akis: perskaityti. Nebūtinai ten bus tik šiukšlės. Būtinai turėtų būti nuostabios nesąmonės. Tačiau iš jų gali susidėlioti koks nors logiškas sakinys, įdomi, netikėta nuotaika, keistos, absurdiškos detalės, aplinkybės. Neveltui tokį žaidimą rašytojai naudoja tais momentais, kai galva užsiblokuoja ir reikia kažkaip judėti pirmyn. Nebūtina tai, ką radai, rodyti kitiems. Tai gali būti labai intymūs dalykai.

Tačiau kai kas labai puikiai žvejoja savo pasąmonėje. Įtariu, kad taip ir gimsta tokie eilėraščiai, kaip šis (autorė Aušra Kaziliūnaitė):

jūsų sąskaitos likutis nepakankamas

daunės žuvys sulipusios
statinėje viena ant kitos
bando įžvelgti DIDELĘ prasmę –
išsiskaičiuoti poriniais neporiniais
pasiporuoti iškišti snukelį
daugintis mažintis susidėti
viską siųsti velniop
atsiimti visas chromosomas
garsiai išdainuoti išvapėti iškūkčioti
„trisomija mano sese“

ta melodija
tarsi stotelė ties 21–ąja
tarsi Janonio aikštėje besimėtantis
talonėlis ar daugiakalbės
moters dvejonė:
kuria kalba apraudoti
savo mirštantį vyrą?

„trisomija mano sese“
nepaleidžia neatleidžia
krato galvą
kai bandai teisintis – prunkšteli

daunės žuvys sulipusios
statinėje viena ant kitos
bando suvokti DIDELĘ prasmę –
įmesk tai
kengūros sterblėn
lai šokuoja toli toli

Ir ką – blogai? Labai netgi gerai. Sakoma, kad didžiausia rašytojo kova vyksta ne su leidėjais, ne su skaitytojais, ne su kritikais, o su pačiu savimi – prie rašomojo stalo. Taigi, pažink savo priešą!