Prarandame nekaltybę

Šiandien perskaičiau tikslų apibūdinimą: pirmas scenarijus yra kaip pirmas kartas – daug emocijų, pagaliau įvyko, pavyko, bet… seksas nebuvo geriausias gyvenime. Ir gerai, kad ne pats geriausias! Nes ką gi reiktų daryti visą likusį gyvenimą, jei geriausia būtų patirta pradžioje?

Visos kūrybos rūšys gerokai primena seksą, nes: susijaudinama, atsiveriama, bendraujama, jaučiamas malonumas, pasitenkinimas, ekstazė, įniršis, susidomėjimas, apima transas, įvyksta kulminacija, ateina nuovargis, kartais – gėdos jausmas ir nusivylimas. Man asmeniškai labai nepatinka blogas seksas – tiek gyvenime, tiek kūryboje. Stengiuosi išmokti šio meno, kad kaskart pavyktų kuo geriau, kuo smagiau. Kad pasitenkinčiau ne tik aš, bet ir tie, kurie bendrauja su manimi per mano kūrinius.

Ką daryti, kad rašytųsi sklandžiau, smagiau, tiksliau, paveikiau?

Rasti temą, idėją, tikslą, formą 

Užduotis paprasta, bet jos įvykdymas užima didžiausią dalį kūrybos ir reikalauja gyvenimo patirties, abstraktaus mąstymo, apsiskaitymo, skonio, teorinių rašymo žinių. Tam, kad rastum savo būsimo kūrinio rėmus, gali nebūtinai sėdėti prie stalo, pieštuku krapštydamas pakaušį. Gali lakioti po rasotas pievas. Gali gurkšnoti alutį su draugais. Gali trainiotis po prekybos centrus. Dėl viso pikto su savimi nešiokis užrašų knygutę ir tą pieštuką.

Rasti personažus –

Vieni sako: pirma siužetas, paskui personažai. Kiti sako: ne, atvirkščiai. Problema prilygsta tai apie vištą ir kiaušinį: kas buvo pirma? Te pasiunta. Personažus vis tiek anksčiau ar vėliau reikės rasti arba išgalvoti. Apie tai rašiau praeitą savaitę, galima prisiminti čia >>>.

Pagalvoti apie tikslinę auditoriją –

Apie ją kartais užtenka tik pagalvoti. Net nebūtinai prieš kiekvieną naują kūrinį. Tikslinei auditorijai nereikia melstis, bet negalima pamiršti, kad ji egzistuoja. Apie ją irgi rašiau >>>.

Siužeto planas –

Labai naudinga jį susirašyti. Primena mokyklos laikus, kai mokytoja liepdavo prieš rašinėlį sukurti planą ir jai parodyti. Tuomet tai atrodė taip beprasmiška. Dabar, ypač rašant ilgesnį kūrinį, tai atrodo neišvengiama. Rašytojas, jeigu ir nežino, tai bent numano, kuo baigsis jo rašoma istorija. Neturėkime iliuzijų, kad viską sudiktuos į ausį Angelas. Šiais laikais jie tokie pragmatiški – nieko už dyką nedaro.

Rinkti medžiagą –

O paskui paaiškėja, kad nežinai, kaip atrodo ugniagesių mašina, kaip atrodo gaisro apimtas namas (manei prisimeni, bet pažiūrėjęs youtube supranti, kad anaiptol), kokios yra greitosios pagalbos švyturėlio spalvos ir taip toliau… Ne visada rašai apie aplinką, kurią puikiai pažįsti. Tuomet tenka daryti tyrimą. Kartais netgi interviu. Geriausia medžiagą rinkti pastoviai, visą gyvenimą: kuo daugiau patirties, kuo storesnis dienoraštis, kuo įvairesni pažįstami… Viena dramaturgė pasakojo, kad ji visuomet klausinėja žmonių – kartais net labai intymių dalykų. Ji prisistato taip: aš esu profesionali dramaturgė, man reikia žinoti daug tikslių detalių, ar negalėtumėt papasakoti apie jūreivio gyvenimą daugiau? Žmonės mėgsta pasakoti!

Paisyti realybės taisyklių –

Jeigu neturi nieko bendro su realybe, jei vis dar esi nekaltas, skraidžioji padebesiais ir rašai apie savo stebuklingus sapnus, tai… gražu, bet nenaudinga. Net sapnai yra realybės atspindys ir juose galima rasti daugelį realybės taisyklių. Pavyzdžiui, kad visi žmonės turi jausmus, net patys blogiausi, patys šlykščiausi. Kad žmonės yra skirtingi – nėra vienos tiesos, yra kiekvieno žmogaus tiesa. Gyvenimo varomoji jėga yra meilė. Visų gyvenimai baigiasi mirtimi, ir apie tai galvoja visi, net serijiniai kileriai. Kad nėra visiškai švaraus, nekalto žmogaus, tokio, kuris niekada gyvenime nepadarė nieko blogo. Nebent tai kūdikis. Realybės taisyklės išmokstamos aktyviai gyvenant ir daug skaitant ar žiūrint gerus filmus, gerus spektaklius.

Vengti per daug atsitiktinumų –

Geruose kūriniuose yra nedaug atsitiktinumų, bet daug logiškų įvykių, kurie kartais sutampa – yra sinchroniški, o ne atsitiktiniai. Kaip suprasti, kas yra logiškas įvykis, logiška įvykių seka? Raktas į atsakymą randamas, aiškinantis, kokia yra personažų veiksmų motyvacija, siekiai. Iš daugelio detalių kuriama dėlionė, kurios kiekviena figūrėlė yra savo vietoje. Atsitiktinumais pasikliauja tinginiai.

Dialogai –

Kai personažai kalba – o kartais jie ima nesuvaldomai plepėti, vos spėsi užrašyti – reikia juos valdyti. Kalba, tekstas yra vidinio veiksmo viršūnė. Po kiekviena viršūnėle-žodeliu slypi veiksmo, išteisinimo, priežasties, priešistorės ledkalnis. Jeigu dialogas pakartoja tai, ką jau žinome iš teksto – trint. Jeigu dialogas iliustruoja veiksmą – trint. Jeigu dialogas pasakoja apie naujus dalykus, atskleidžia personažo charakterį, pasaulėžiūrą – puiku. Svarbiausia – dialogai nėra atsitiktinis plepėjimas. Jis turi būti reikalingas. Jeigu ne – trint.

Palikti vietos improvizacijai –

Ne viską būtina rašyti tiksliai pagal planą, jis gali kisti. Tiesiog visuomet reiktų nepaleisti vairo iš rankų, suprasti, kurlink sukama. Improvizacija tiksliuose rėmuose – didžiausias rašymo malonumas.

Jausti kulminaciją –

Nes kulminaciją turės pajausti skaitytojas. Kulminacija tai svarbiausias, daugiausia emocijų sukeliantis įvykis, dalykas, žinia. Pirmame eskize galima nežinoti, kur ji yra. Bet po kurio laiko, nuslopus rašymo džiaugsmui, reiktų šaltai viską perskaityti ir įvertinti: ar kūrinys mus užveža į kalnelį? Mes juk nenorime tik sujaudinti ir palikti. Niekas nenorėtų būti taip paliktas.

Perrašyti –

Rašant pirmąjį eskizą galima negalvoti apie kalbą. Ten svarbiau logika. Bet perrašant jau galima ir būtina pasimėgauti žodžio menu. Nors ne visi rašytojai būtinai perrašo – yra tokių, kurie mėgsta iškart turėti galutinį variantą. Šiame punkte svarbiausia paminėti perrašinėjimo priežastį: naujame variante atsiranda dar daugiau tikslių detalių, todėl tekstas praturtėja, vaizdų ir personažų aprašymai patirštėja, tampa tikslesni. Kartais pirmame eskize sukeistos vietomis dalys: pirma sugalvoji kokį nors veiksmą, o paskui pats randi jo išteisinimą. Perrašydamas užbėgi įvykiams už akių, atsiranda dar kietesnė įvykių logika.

Duoti paskaityti kritikui –

Bet tokiam kritikui, kuris nesugniuždytų, o pasakytų savo nuomonę, įspūdžius, parodytų klaidas. Taip pat sakoma: neklausyk kitų žmonių patarimų – šito taip pat. Aišku, viskas reliatyvu.

Dar kartą perrašyti –

Galima ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar kartą. Tol, kol vidinis kritikas (pats baisiausiasis) pasakys: gerai, tą ir norėjau pasakyti. Arba dar po kurio laiko: ne, čia ne aš parašiau – ar aš taip gerai rašau?

Kai kurios rašymo taisyklės visiškai netinka seksui: jeigu mylėdamiesi bandytume pakartoti teisingiau keletą epizodų arba paliktume savo partnerį pailsėti dviem savaitėm, nelabai smagiai viskas baigtųsi…

Svarbiausia: turime ne tik žinoti teoriją, bet ir turėti praktikos. Juk kad ir kiek pornografinių filmų peržiūrėtumėte, be praktikos nieko nebus… Taip ir su rašymu. Neklausykite tų, kurie tik pliurpia, kaip jie parašytų tobulą knygą. Tegul ima ir parašo! O mes paskaitysime ir pasakysime, ar patyrėme malonumą.

About these ads

About Sandra


Comments are disabled.

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 79 pasekėjų

%d bloggers like this: