Gargantiua nuo trejų iki penkerių metų buvo auginamas ir auklėjamas pagal visus įprastinius reikalavimus, nes taip buvo nustatyta jo tėvo, ir leido laiką kaip visi to krašto vaikai, būtent: gėrė, valgė, miegojo; valgė, miegojo, gėrė; miegojo, gėrė, valgė.
Nuolat, būdavo, jis voliojasi po dumblynę, turlijasi nosį, murzinasi veidą, klaipo batukus, žiopso į muses ir su pasimėgimu gainioja peteliškes, kurioms viešpatavo jo tėvas, čia prisičiurškia į kurpes, čia apsidirba marškinius, šnypščiasi į rankovę, glitę varvina į sriubą, maknoja po visas balas, ir geria iš kuntaplio, ir kasosi galvą į pintinį krepšį; dantis galandasi klumpe, rankas plaunasi sriuba, galvą šukuojasi puoduku, sėdasi tarp dviejų kėdžių ir šlepteli dugnu ant plikos žemės, klojasi šlapiu maišu, geria valgydamas sriubą, valgo papločius be duonos, juokdamasis sau įkanda, kąsdamas tau juokiasi, spjaudo į šulinį, drioskina nuo geros duonos, čiurškina į saulę, nuo lietaus bėga į vandenį, geležį kala, kai atšąla, sapnuoja nemiegodamas, dedasi caca vaikeliu, lupa ožį, murma panosėj, užkliuvęs už varčios, vėl pradeda nuo pradžios, varo kiaules į pupas, muša šunį, kad susiprastų liūtas, kinko vežimą priešais jaučius, kasosi ne ten, kur niežti, su plaktuku šieną pjauna, rėčiu vandenį samsto, su virvele duoną riekia, iš dešrų tvorą tveria, maino jautį ant katino, gaudo lauke vėją, musėms kojas trauko, plėšo popierių, teršia pergamentą, dovanotam arkliui į dantis žiūri, rūpinasi pernykščiu sniegu, vaikosi du zuikius, kausto žiogus, šauna kiškį, pataiko katinui, pasiklysta tarp trijų pušų, kulia šiaudus, kojas nešiojasi ant pečių, plikas voliojasi po dilgynes, kelia nosį aukščiau stogo, aria pasikinkęs žąsiną, kitą muša, pats rėkia… Jo tėvo šunys, būdavo, ėda iš jo dubens, o jis – iš jų lovio. Jis jiems apkandžioja ausis, jie jam subraižo nosį; jis jiems pučia į gvazdiką, jie jam laižo lūpas.
Ir kad žinotumėt, broliukai! Ir kad gėrę niekad neatsipagiriotumėt! Tas rupūžiukas, kad jį kur devynios, kibino visą laiką savo aukles, aukštai, žemai, iš priekio, iš užpakalio, ir ėmė jau miklinti net savo daiktadėtį, kurį auklės diena į dieną jam kaišė gražiomis girliandomis, gražiais kaspinėliais, gražiomis gėlytėmis, gražiais kutais, dėjo iš rankos į ranką, it voliodamos tešligalį, o kai tasai, būdavo, pakelia galvą, suprunkščia visos juokais, didžiai patenkintos savo žaidimu.
Viena jį vadina volele, kita kankorežėliu, dar kita koralo šakele, kitos vėl špunteliu, kamšteliu, grąžteliu, kalteliu, grūstuvėliu, džinguliuku, pampaliuku, raudona dešryte, mažučiu tutiniuku.
- Jis mano, – sako viena.
- Ne, mano, – atšauna kita.
- Tai kas lieka man? – atsiliepia trečia. – Jei taip, tai imsiu ir nupjausiu.
- Še tau, nupjausi! – įsikiša ketvirta. – Jam gi skaudės, gerbiamoji. Kaip galima nupjauti tą daiktą berniukui? Tada jis būtų ponas Beuodegis.
O kad berniukas turėtų kuo žaisti, kaip visi to krašto vaikai, jam padarė suktuką iš Mirbo malūno sparnų.
iš Fransua Rable „Gargantiua ir Pantagriuelis“
vertė Dominykas Urbas, Vilnius 1970
