Kino režisierė Selė Poter (Sally Potter) man įdomi nuo tada, kai pamačiau jos filmą „Orlando“, sukurtą pagal Virdžinijos Vulf (Virginia Woolf) gerai žinomą kūrinį. Galiu pasakyti, kad tai keista režisierė, kad jos kūryba labai moteriška. Jos filmai – drąsūs. Vietomis ji balansuoja ant ribos, kurią peržengusi būtų apkaltinta sentimentalumo, vulgarumo, beskonybės, bobiškos kvailystės nuodėmėmis. Bet ji gera balansuotoja. Palieka žiūrovą išsižiojusį kaltinti, bet taip ir neapkaltinusį. Pasipiktinusį, bet neabejingą.
Apie visą tai rašau aš, moteris. Man gali prieštarauti vyrai. Į tai atsakysiu: kiekvienam savo. Reikia ir mums savo kalbėtojų. Taip, kartais moterys yra sentimentalesnės, taip, vulgaresnės (ypač likusios vienos, be vyrų), taip, kartais joms patinka beskonybės ir, taip, jos nesimeldžia protui, bet tai dar nereiškia, kad jos neišmano ir nesuvaldo kinematografijos elementų! Taip!
Šituo žodžiu baigiasi Džeimso Džoiso (James Joyce) „Ulisas“ – paskutinis ilgas srautinis moters monologas. „Taip“ – Poter filmas apie meilę, išdavystę ir pasaulį (jeigu norit – politiką). Todėl sakau: moterys, pažiūrėkite šį filmą vienos.
O scenarijaus ištrauką galite paskaityti visi, o ypač tvirtinantys, kad neįmanoma sukurti gero šiuolaikinio filmo, kuriame visi personažai kalbėtų eilėmis: penkiapėdžiu jambu.
Kas yra penkiapėdis jambas?
Filmo svetainė >>>.
spalio 31st, 2008 at 11:29
[...] Taip, penkiapėdis jambas [...]