Daug ką, per kančias skaitytą mokykloje ir nesuprastą, tenka atrasti po daugel metų naujai ir džiugiai… Jau senokai nebuvau atsivertusi Getės – paskutinį kartą girdėjau naujojo „Fausto“ (A. A. Jonyno) vertimo skaitymus iš aktoriaus Kosto Smorigino lūpų. Prisimenu, kad žodžius išklausiau, bet ką nori pasakyti – nesupratau. Tai būdinga lietuvių teatrui, kuris seniai prarado ryšį su kalba, oratoriniais menais…
Praeitą sekmadienį Tarptautinis Melburno menų festivalis nuviliojo mane į vokiečių ekspresionisto F. W. Murnau nespalvotą begarsį filmą „Faustas“ (1926 m.). Paties Murnau filmų iki šiol nebuvau mačiusi, tik šiuolaikinį holivudinį produktą „Vampyro šešėlis“ (“Shadow of the Vampire”), kur patį režisierių vaidina Džonas Malkovičius (John Malkovich), o tikrąjį vampyrą Nosferatu, neatpažįstamai persimainęs, įkūnija Vilemas Defo (Willem Dafoe). Pažiūrėkite, jei nematėte, superinis.
Dvi valandas trunkantį „Faustą“ gyvai įgarsino amerikiečių kvartetas (akordeonas, violončelė, vokalas), kompozicijos autorius ir vadovas – Filipas Džonstonas (Phillip Johnston), pats grojęs tai saksofonu, tai mažyte gitara (ukulele), tai fortepijonu. Skambėjo ir atrodė viskas taip gerai, kaip ir norėjosi. Nuostabus scenarijus, senovinis filmo stilius, šių laikų žiūrovui juokingą, naivią filmo stilistiką paskanina ir įpareigojimus pilnai įsigyventi į anuos laikus nuima teisinga muzika. Ir taip, po dešimties-penkiolikos minučių žiūrovas pamiršta stilių, nebegirdi muzikos ir rimtai seka siužeto vingius, kurie režisieriaus visai neblogai sumontuoti. O kokie specialieji efektai!
Šioje ištraukoje – simfoninio orkestro itin dramatiškas įgarsinimas, tai nebus tai, ką girdėjau sekmadienį. (Perspėju tuos, kurių mokymosi programoje yra užduotis perskaityti „Faustą“ – filmo siužetas nesutampa su Getės kūrinio siužetu!)
Internete radau keletą A. Churgino išversto „Fausto“ ištraukų, o namie turiu pageltusį pokario laikų Visuotinės literatūros istorijos vadovėlį, kurį pavarčiusi „prisiminiau“, kad Getė šį kūrinį rašė visą savo gyvenimą – 60 metų… Bet pasakykite: argi ne gyva, ne suprantama:
Argi ne toks likimas man paskirtas?
Šiame kalėjime tarp dulkių ir trandžių,
Kur lig lubų prikrautos knygų stirtos,
Senienom užsivertęs aš lindžiu!
Dulkėtų tomų prikimštos lentynos,
Kuo galit jūs nustebinti mane?
Tuo, kad žmogus visais laikais kankinos?
Kad laimė šiam pasauly – tik viešnia?
Ko tu, pageltus kaukole, šaipaisi,
Ko rodai man dantis? Juk panašiai
Ieškojai tu migloj tiesos kadaise
Ir smegenis praskaidrinti prašei.
Žvelgiu su priekaištu į mašinas visokias,
Į velenus, į svirtis, į sraigtus,
O jie, man rodos, patyliukais juokias,
Kad aš, toksai nagingas ir mitrus,
Bejėgis stoviu prieš gamtos vartus…
Ją tebegaubia slaptingumo skraistė,
Ir ko ji tau nepanorės atskleisti,
To nei grąžtu, nei dalba, nei raktu
Per amžių amžius nepasieksi tu!
Aplink vien griozdai, riogsantys nuobodžiai,
Velionio tėvo palaikai menki,
Vien parudavę rankraščiai ir suodžiai,
Ir žiburio šviesa blanki.
Kodėl neprašvilpei to šlamšto? Kam jis mėtos?
Nejaugi tam jį iš tėvų gavai?
Tau nepriklauso turtas paveldėtas,
Jei nedrįsti naudotis juo laisvai.
Gyvenk ir džiaukis tuo, ką mirksnis duoda;
Negyvas lobis – širdžiai ne paguoda.
Gal lietuviai ir nesulauks savojo getės, o gal – negali žinot – bet „jaunuoliai iki 30 metų“ gali drąsiai dalyvauti poezijos konkurse (nemažas prizas!). Štai nuoroda: „Castello di Duino“ - 2009.
Aš, deja, nei laikau save poete, nei patenku į amžiaus kategoriją… Tad palinkėsiu jums sėkmės!
