Labas visiems, kurių seniai nemačiau ir kurie seniai nematė manęs. Ta proga galite pažiūrėti į nuotrauką: taip aš atrodžiau prieš pusantro mėnesio, taigi, beveik taip pat, kaip atrodau šiandien. Fotografuota keliaujant į Australijos Centrą, iš kurio grįžusi parašiau straipsnį, netrukus pasirodysiantį viename leidinyje (Lietuvoje). Manau, nieko blogo neatsitiks, jei ištraukos jus pasieks anksčiau. 

Linkiu labai gražios savaitės,

Sandra

Raudonasis greitkelis

Nuo Melburno iki kontinento centro – maždaug du tūkstančiai kilometrų. Australijoje tokį atstumą automobiliu galima įveikti per dvi paras. Pirmąją dieną keliausi vis dar apsuptas Viktorijos valstijai būdingos žiemiškos žalumos, bet kirtus Pietų Australijos valstijos sieną – už Adelaidės, už Port Augustos – prasidės smagus laukinis gamtovaizdis: raudonas smėlis, stepė, dykuma. Čia leidžiama važiuoti 110 km/h greičiu, tačiau už dar vienos valstijos – Šiaurinės Australijos – sienos, galima spausti iki 130 km/h.

Rausvo asfalto juosta susiaurėja, peizažas toks tuščias, kad greitis atrodo pats tas – lėčiau būtų nemalonu. Automobilių kelyje mažėja ir kiekvienas sutiktasis pasisveikindamas kilsteli delną ar bent jau rodomąjį pirštą. Kai kurie sunkvežimiai tempia daugiau nei tris priekabas. Tai – „kelių traukiniai“, ir tokius lenkti drąsiau, kai jų vairuotojai rodo posūkio ženklą, reiškiantį „lenk, iš priekio neatvažiuoja“.

Pakelėje lozungas: „Apsnūdęs vairuotojas – miręs vairuotojas!“. Neveltui taip rūpinamasi vairuotojų budrumu. Kelias tolimas, o dar kalbama, kad be narkotikų australų transportavimas žlugtų… Poilsio aikštelėse rasi iš antrinių žaliavų pagamintus patogius suolelius ir stalus, sandarias šiukšlių dėžes, pavėsines, tualetus (su tualetiniu popierium).

Jeigu pamatei reklaminį plakatą – greit gyvenvietė. Su degaline, kurioje parduodamas nepadoriai brangus benzinas, kuris čia svarbus kaip vanduo (kuo toliau į Centrą, tuo brangesnis). Su baru, pilnu pietaujančių policininkų smėlio spalvos uniformomis, kurių kelyje nesinori sutikti.

Dar labiau kelyje nesinori sutikti pasiruošusių šokti kengūrų. Jos sukrunta temstant. Vienas patinas (australai vadina juos „boomers“) šoko į kelią, bet mūsų vairuotojas laiku pamatė ir pristabdė. „Bumeris“ neskubėdamas liuoksėjo į kitą kelio pusę, jo manevru grožėjosi dvi anoje pusėje likusios kengūros. Mes dar akyliau stebėjome kelkraštį, nes kitą kartą gali ir nepasisekti – jei tokio dydžio kengūra šoktų ant mašinos, traškėtų mūsų kauleliai…

Ryte pakelėse ir tiesiai ant asfalto pusryčiauja ereliai. Dideli, juodi, storomis plunksnuotomis kojomis, panašiomis į kelnių klešnes, lenktais snapais drasko kengūrų ar valabių (panašūs į kengūras, bet tamsaus kailio ir dvigubai mažesni) mėsą. Daugiausia jų numuša „kelių traukiniai“: pamatę gyvūną, jie net nestabdo – mašinų priekį saugo grotos.

Stručiai emu gudresni – nė vieno žuvusio nepamatysi. Sykį stovėjo prie krūmų dviese, ramiai skabė lapus, kai staiga vienas pasibaidė nuo priešais važiavusios mašinos ir šoko į kelio pusę, tačiau pastebėjęs mus metėsi atgal. Sekundžių reikalas – sustoti nespėsi.

Atrodo, kad niekas nepadeda išgyventi paliktiems vidury dykumos jaučiams. Daug matėme kritusių. Gal mašina nutrenkė, gal troškulys ar liga pražudė? Kai kurių kojos šiurpiai styro ore, tarsi maita būtų sumedėjusi, kai kurių pilvai išsipūtę. Niekas jų neėda, niekas jų nelaidoja. Girdėjau istoriją, kaip vienas vokietis ekstremalas su šunimi ir be maisto atsargų keliavo per Australiją, o kai jau buvo visai išbadėjęs, rado neseniai nudvėsusią karvę ir nusprendė surizikuoti: atsipjovė gabalą, išsikepė. Pavalgė – jam nieko, o šuniukas ėmė ir nudvėsė. Žmogus labai verkė, nes prarado vienintelį bendrakeleivį ir pašnekovą…

Norą keliauti pėsčiomis per šią šalį galima suprasti. Išlipus iš mašinos ir paėjėjus smėliu, vaizdas visai kitoks: niekur neskuba, niekur nebėga. Nesvaigsta galva, nevibruoja sėdynė, kojos jaučia tvirtą pagrindą. Saulės įkaitintas raudonas smėlis. Kur ne kur suvešėję krūmai, dygios žolės kuokštai, sausa, neatiduodanti orui drėgmės augmenija. Keisti medžiai – dykumos ąžuolai. Kol jaunas, šis medis primena butelių plovimo šepetį: ant ilgo tiesaus kamieno auga plonytės trumpos šakelės su švelniais spygliais vietoj lapų. Suaugęs numeta apatines šakeles, ir nuogas, smalos juodumo kamienas sustorėja, viršutinės šakos išsikėtoja, tik lapai lieka spyglių formos – neišgaruos nė lašelis. Čia amžinas gaisrų pavojus. Čia žmonės nelaukdami žaibo patys išdegina plotus – ugnis padeda šiai žemei atsinaujinti. Netgi aborigenų vėliava primena gaisrą virš dykumos.

O smėlis slepia daug gyvybės. Kelis kartus mano koja lygioje vietoje maktelėjo į kažkieno olą. Po smėlį kuičiasi dykumų graužikai, skorpionai, gyvatės, vabalai, driežai, skruzdės… Dieną visi miega. Geriausia slėptis po smėliu – požeminius butus įsirengę netgi Kuber Pidi (Coober Pedy, opalų kasyklos) miestelio žmonės. Temperatūra paros metu čia gali svyruoti trisdešimčia laipsnių. Dykumos gyventojus sutiksi ar bent išgirsi naktį, o kol kas gali skaityti smėlyje paliktus pėdsakus, kurių lėkdamas greitkeliu net nepastebėtum…