Mano rankose – politikos ir kultūros (pastebėkime jų suporavimą!) žurnalo „Naujoji viltis“, leisto Čikagoje, 1986 m. 19-as numeris. Norėčiau paskelbti Vytauto Alanto straipsnio „Mūsų protėvių žygis į Indiją“, ištraukas. Kalbos netaisiau: įdomu matyti, kaip nuo tų laikų pasikeitė bendrinės kalbos reikalavimai…

(…)

Mūsų istorikams buvo žinoma, kad ne indai atnešė savo kultūrą į šiaurę, o kad šiauriečiai, mūsų protėviai, užkariavo Indiją ir ten kūrė savo kultūrą toliau. Pvz. istorikė dr. V. Sruogienė pastebėjo, jog ne lietuviai yra atėję iš Indijos, o kad iš dabartinės Lietuvos pasienio kraštų lietuviai nukeliavę į Aziją. (Lietuvos kultūros istorijos bruožai, 1962 m.)

Vėlgi Vincas Krėvė 1908 m. parašė rusų kalba studiją apie indoeuropiečių protėvynę rusų kalba. Išversta į lietuvių kalbą ji buvo atspausdinta „Tautos žodyje“ 1923–1925 m. Autorius tarp kitko pabrėžia, kad „Sanskrito literatūros paminklai tiesiog rodo, jog indai savo šalyje tėra atėjūnai nugalėtojai“.

Tai buvo lietuvių platesnei visuomenei mažai arba visai nežinomos užuominos, nes vyravo įsigalėjusi pažiūra, jog mūsų, lietuvių, tėvynė esanti Indija. Kalbininkai nurodinėjo lietuvių kalbos panašumą su Sanskritu, mitologai jieškojo antikinio lietuvių tikėjimo panašumų su indų tikėjimu, tikybininkams, rodos, nebuvo jokių abejonių lietuvių Amžinąją Ugnį atkilus nuo Gango krantų… Žinios apie arijus Lietuvos nepriklausomybės laikais mums buvo miglotos. Mokyklos suole mus mokė Lietuvos istoriją prasidedant 13-ame, o anksčiau 12-ame amžiuje. Mums, moksleiviams, liko įspūdis, kad už tų amžių uždangos lietuvių tautos kaip ir nebūta. Studijuojant arijų istoriją, tas vaizdas keičiasi iš pagrindų. Itin čia daug padeda archeologija. Prof. M. Gimbutienė savo archeologijos mokslinėmis studijomis prakirto ypač platų langą į Lietuvos proistorę.

Bet aš noriu kalbėti apie lietuvių draugą, indų mokslininką S. K. Chatterji, gimusį bramanų šeimoje 1890 m. Jis yra senų kalbų bei mitologijų tyrinėtojas, 38 m. dirbęs Kalkutos universitete kaip indoeuropiečių kalbų profesorius, keliautojas, keleto Europos universitetų apdovanotas „Honoris causa“, studijavęs Londono ir Paryžiaus universitetuose kalbas ir t.t. Jis parašė knygą užvardintą „Balts and Aryans, in their indo-european background“. (Institut of Advanced Study, Simla, 180 pls. 1968)

Autorius pastebi, jog jis savo mokslinės karjeros pradžioje patyręs, kad lietuvių kalba esanti labiausiai panaši į Sanskritą ir kad ja esą galima lengvai susikalbėti su kalbančiu sanskritiškai. Esą savaime suprantama, kad jam kilęs noras arčiau susipažinti su baltais. Jis lankėsi Lietuvoje ir Latvijoje dukart: 1964 ir 1966 metais, susipažino su tų kraštų mokslininkais ir rašytojais, kurie anot jo, priėmę jį, išskėstomis rankomis, kaip „seną kritiškai nusiteikusį profesorių iš Indijos“ ir šiek tiek pramokusį lietuviškų dainų. Jis turėjęs progos, nors ir per trumpą laiką, susipažinti su lietuvių ir latvių kultūra ir, jo žodžiais tariant, „baltų pasauliu“.

(…) Pastebėjęs, kad lietuviai ir latviai, žiūrint tam tikru požiūriu, esą išsaugoję kai kuriuos primityviųjų indoeuropiečių kultūros ir buities elementus, toliau autorius pažymi, jog 19 amž. Lietuvių bei latvių šviesuomenė, įtakojama vokiečių sanskritistų, teigiančių, jog Europos kultūra esanti pagrįsta „arijų“, arba indogermanų, arba indoeuropiečių, [jo] žodžiais tariant, [susiformavo] „nekritišką, greičiau sentimentalią pažiūrą, jog baltų tautos atsikėlė iš rytų, – Azijos, iš Indijos“.

(…) Autorius pastebi, jog tai buvusi savotiška senosios Indijos nostalgija, lyg ir noras nors dvasioje pabėgti iš primestos tiems kraštams kaimynų priespaudos. Tačiau modernusis mokslas – kalbotyra, lyginamoji literatūra ir religija, archeologija ir sociologija, autorius tvirtina, aiškina kitaip. Jis sako: „Tai šių dienų baltų ir slavų žemės, kur buvo indoeuropiečių Urheimat, ir indų arijai atėjo į Indiją iš baltų ir slavų žemių“.

(…) Dar čia norėčiau tarstelti keletą žodžių dėl vadinamos Indijos nostalgijos. Mūsų protėviai, įsikūrę Indijoje, laisvai vystė ir tebevysto lig šiol be jokių kliūčių savo religinę pasaulėžiūrą, tuo tarpu kai vakaruose likusių arijų likimas pakrypo kitais keliais. Jų tikybinė laisvė pasibaigė su krikščionybės atėjimu. Daug šimtmečių užtrukusi kova su krikščioniais pasibaigė arijų pralaimėjimu. Ilgiausiai kovojo Lietuva, bet pagaliau ir ji turėjo padėti ginklą, nors ir po to senasis tikėjimas dar nebuvo galutinai užgniaužtas. Naujakrikštai sanąjį tikėjimą ir net savo kilmę pamiršo, betgi lietuviai intuityviai liko ištikimi Indijai, kur jų protėvių tikėjimas klestėjo. Tad taip mąstyti juos veikė gal ne tik vokiečių sanskritistų teorijos, bet ir jų pačių pasąmonės atsiaidėją prisiminimai. Tuo būdu susidarė ir ta nuomonė, jog mes esą kilę iš Indijos. Atrodo, pagal naujuosius duomenis ta teorija yra klaidinga, bet ji turi gilų psichologinį pagrindą ir paaiškina bei pateisina Indijos nostalgijos atsiradimą lietuvių ir aplamai baltų galvosenoje.