Monthly Archives: rugsėjo 2008

Užtarnautas poilsis Williamstown’e

Visą savaitę rašau, skaitau ir tik retkarčiais išlekiu pasivaikščioti pusvalandžiui, geriausiu atveju – valandai. Energingu žingsniu, vis dar kapanodamasi savo vidinių monologų ir personažų dialogų jūroje, apeinu keletą Hawthorn rajono kvartalų. Senu papratimu visuomet nešuosi puspilnę kuprinę, nes man nejauku pripažinti, kad išėjau tik pasivaikščioti, kad einu be jokio tikslo (nors kartais suplanuoju pasivaikščiojimą užbaigti apsipirkimu maisto parduotuvėje), tik norėdama duoti savo akims pasiganyti po žalius, žydinčius krūmynus, vaizdingus Viktorijos laikotarpio namelius, besišildančius saulutėje rubuilius katinus, vaiskų australišką dangų, kuris man atrodo aukštesnis, gilesnis už lietuviškąjį… Australai išeina pasivaikščioti apsirengę sportiškai: su trumpikėmis, marškinėliais, sportiniais bateliais, ausis užsikišę nešiojamų grotuvų ausinėmis, kai kam ant rankos – spidometras. Jie (dažniausiai tai būna jos) skuodžia treniruotu žingsniu, vinguriuoja klubais tarsi greitojo ėjimo važybų sportininkai – man tas jų ėjimo būdas atrodo kažkoks nesveikas – aukštai keldami rankas, nes taip einant galima treniruoti visus kūno raumenis ir mesti svorį ne tik nuo klubų ir pilvo, bet ir nuo pečių… Man toks lieknėjimo būdas svetimas, o ir viršsvorio neturiu. Po darbo savaitės šeštadienį dažniausiai taip pat dirbu, tad sekmadienį esu tiek pavargusi, kad nebenoriu net valgyti. Nebent tai būtų kažkas ypatingo, kaip, pavyzdžiui, prancūziški blynai Williamstown’e.

Melburnas yra ant jūros kranto. Nuo mūsų namų iki pakrantės – mažiau nei pusvalandis mašina. Tuneliu. Greitkeliu. Didžiuliu West Gate tiltu virš Yarra upės, rišančiu miesto centrinę dalį CBD (Central Business District) su vakariniais priemiesčiais. Vienas iš tokių priemiesčių yra Williamstown’as. O jame – geriausia Melburne prancūziška blyninė.

Blyninės šeimininkai dirba patys: vyras kepa blynus (creppes) – jis yra virtuvės šefas, žmona bendrauja su lankytojais – dirba padavėja. Abu – tikri prancūzai. Jų blynai – tikri prancūziški blynai! Jų penkerių metų dukrelė, kaip tikra prancūzė, sėdi ant aukštos kėdutės priešais virtuvės langelį, grakščiai pasirėmusi – priglaudusi prie sienos delnuką, susidomėjusi stebi tėtės darbą. Mergaitės tamsius palaidus plaukučius mama perrišo juodu kaspinėliu, jos suknelė taip pat juoda, perjuosta šiek tiek šviesesniu, bet juodu kaspinu, jos pėdkelnės – šviesiai pilkos, kaip ir pusbačiai. (Prancūzijoje turbūt vis dar tebemadingos trys spalvos: juoda, juoda ir juoda – jeigu net vaikus rengia juodai.) Mergaitės antakiai šviesūs, vos rausvi, kaip mamos, jos mėlynos akutės nulydi kiekvieną blynų lėkštę, kurią padavėjas neša, kitoje rankoje už kojelės laikydamas puodelį su degančiu padažu. Virš stalo link lubų plyksteli liepsna, sužiūra visi restorano lankytojai, mažoji šeimininkė šypsosi.

Kai užsisakome blynų (dažniausiai tai būna ne saldūs, o mėsiški patiekalai), prašome ir butelio tikro Bretanės sidro. Į mūsų stalą keliauja šaltas, aprasojęs tradicinio „Kerisac“ butelis. Padavėjas prie mūsų akių ištraukia kamštį – pukšt! – ir ypatingos formos sidro taurėse putoja gelsvas gaivus obuolių gėrimas. Tradicinis sidras yra sausas, nerafinuotas – su vos juntamu mielių prieskoniu. Jis turi tiek pat alkoholio, kiek ir lietuviškas alus, todėl butelis dviems (o dar sekmadienį) – visai ne per daug…

Šiandien valgysite rankomis? – juokiasi atnešęs maistą padavėjas, nes stalo įrankiai dar tik pakeliui.

Visi padavėjai čia dirba išvien: pirmasis pastebėjęs klientą, atveda jį prie staliuko, kitas į rankas įbruka meniu (dažniausiai tai būna restorano šeimininkė), bet kuris, einantis pro šalį, paklaus, ar jau žinai, ko nori, bet kuris, priėjęs prie virtuvės langelio, griebs ir paduos į stalą lėkštes ir mielai persimes keliais žodžiais – ir visi čia kalba su prancūzišku akcentu.  Susimokėti gali ir pats, priėjęs prie kasos. Juk čia – kaip svečiuose, kažkieno namie. A, tik svečiuose nereikia už maistą mokėti!

O pavalgęs taip pasigendi sofos… Guodžia mintis, kad jūra, su josios svarbiausiais elementais: horizontu, kirais, bangelėmis, laivais, vėjeliu, deguonies pertekliumi – yra čia pat. Tereikia paėjėti iki pakrantės, pievelės, eiti pievele (niekaip negaliu įprasti, kad vaikščioti žole čia ne tik nedraudžiama, bet ir prašoma: „Parkai – žmonėms!“), susirasti laisvą suolelį, patogiai įsitaisyti ir stebėti spektaklį: pakrantės takeliai ir vejos yra mėgstama šunų pasivaikščiojimo vieta – čia juos paleidžia nuo pavadėlių, jie bėgioja, susipažįsta, dūksta…

Kažkodėl beveik kiekvienas vedamas pro šalį šunėkas pribėgo prie mūsų pasisveikinti. Pirmasis atlėkė baltas, neseniai apkirptas, tarsi aprūdijęs pudelis vardu Noodle (Makaronas). Paskui lakstė tokie, kurių net veislių nežinau… Vienas juodas, turbūt beveislis, tačiau su antkakliu, sunerimęs bėgiojo tarp pakrantės ir kelio, visas šlapias po maudynių. Galima pagalvoti, kad besimaudant kažkas pavogė jo maudymosi trumpikes. Na, iš tiesų tai vargšas pasimetė nuo šeimininkų…

Kalbant apie maudynes, visą žiemą ir tokį ankstyvą pavasarį jūroje turškiasi tik australai. Lietuviai irgi pratę prie tokios vandens temperatūros – juk Baltija vėsi ištisus metus. Tačiau vis tiek keista eiti pakrante, vilkėti striukę, ryšėti šiltą šalikėlį ir matyti pusnuogius vaikus vandenyje…

Australai myli vandenį, myli sportą, myli gyvenimą. Ant suoliuko, kur esame įsitaisę gerai valandžiukei ir nepajudėsime iš čia, kol tik tingėsime, prikalta lentelė, reiškianti, kad suoliuką padovanojo žmonės, norėję įamžinti savo mirusį giminaitį – tai tarsi paminklas (tik žmogus, aišku, nėra palaidotas po suoleliu). Užrašas ant mūsų suolelio buvo toks:

KATE MARY

DAWES

8.2.1995 – 15. 3. 2005

LOVED HER DOG

AND THE SEA

FONDLY LOVED AND

REMEMBERED BY

FAMILY AND FRIENDS* 

Bijau, kad gimimo metus užrašiau teisingai…

 

*Vertimas: … Mylėjo savo šunį ir jūrą. Švelniai myli ir prisimena šeima ir draugai.

(Nuotrauka viršuje – mano, iš Williamstown, tik ne vakarykštė.)


Tuo tarpu miškas – stovi

Sekančią žiemą iš kažkur atsirado mūsų namuose lietuviškų pasakų rinkinėlis. Tai buvo skolinta knyga. Neprisimenu nei kieno tos pasakos surinktos, nei kada, nei kur išleistos, bet tą knygą norėjau turėti: joje buvo pačios populiariausios ir pačios būdingiausios mūsų pasakos. Niekad jos ir vėliau neteko matyti. Buvau mažas metais ir ūgiu, tai tapau tėvo klientų dyvu. Stambūs vyrai plačiomis ir šiurkščiomis rankomis glostydavo mano rudus plaukus, kai aš tas pasakas jiems skaitydavau. Kartą, ar tikrai mano skaitymo sujaudinti, ar tik cavalleria rusticana vedami, trys vyrai man davė pinigų: du po auksiną, o vienas net pusrublį – knygoms pirkti. Motina privertė mane jiems rankas pabučiuoti. Nuosavybės jausmas manyje dar nebuvo įsikūręs, tai pirmąjį savo honorarą atidaviau tėvui. Jis, aišku, juos knygoms išleido.

Tėvo lektūra buvo labai speciali: religija tik ir mokslas. Ypač mėgo ir pirko Geručio populiarizacijas: Sodiečio dangus ir panašias. Turėjo net jojo sudarytą Zoologiją, spėju – labai brangią knygą. Tėvas mėgdavo kalbėti ir ginčytis religinėmis ir mokslinėmis temomis su savo klientais kalvėje ir su savo dėde namuose. Jo dėdė buvo skeptikas. Kai tėvas tvirtindavo, kad žemė apvali ir sukasi aplink save ir saulę, dėdė į jį su pasigailėjimu žiūrėdavo ir sakydavo: „Kaziuk, nagi tik tu pagalvok, ar ji gali taip į visas puses sukinėtis! Jei ji suktųsi, tai seniai mums visiems būtų galvas nusukusi“. Tėvas mėgindavo atremti mokslo dėsniais ir net su obuoliu parodyti, kaip ji sukasi, bet dėdė buvo nepajudinamas ir laikėsi savo kosmogonijos: jam žemė buvo plokščia ir dargi net su briaunomis, kad marių vanduo neišsilietų, o saulė bėgo aplink. Juodu kartais taip įsikarščiuodavo, kad vienas kitą beveik kvailiais išsivadindavo, bet klausimas vis likdavo atviras, ir jie mielai prie jo grįždavo. Paskutinis dėdės argumentas būdavęs: „Jei žemė sukasi, tai kodėl miškas vietoje stovi, a?“ Tėvas juokdavosi ir nieko neatsakydavo.

Knygos – mielosios draugės

Jonas Aistis. Raštai II (išleista 1993 m. JAV)


Seksas tarp eilučių

Džonas Marsdenas (John Marsden) – australas, rašantis paaugliams (be to, ir literatūros mokytojas), vieną savo knygelės apie kūrybišką rašymą* skyrių pavadino „Seksas ir mirtis“. Jis vardina keletą apibendrinimų:

Kiekvienas ryšys turi sekso elementų.

Mūsų kultūros vyrų sąmonėje, agresija ir seksas yra neatskiriami.

Vakarų bendruomenėje sekso baimė yra plačiai paplitęs reiškinys.

Žmonės yra vieninteliai padarai, kurie žino, kad anksčiau ar vėliau mirs.

Mirties baimė verčia žmones ieškoti būdų, kaip įsiamžinti.

Mirtis suteikia gyvenimui prasmę.

Seksas ir mirtis turi daug bendro.

Eros. Thanatos. Šiandien sustosiu ties pirmuoju. Bandau prisiminti lietuvišką knygą, kurioje būčiau radusi geros erotikos. Pirmiausia užsukau į Vikipediją, kur man leido suprasti, kad užuominos apie galimą, esamą, būsimą lytinį ryšį tarp personažų dar neleidžia kūrinio vadinti erotiniu. Erotinė literatūra, tai:

literatūros žanras, kurio pagrindinė tema – intymūs vyro ir moters santykiai, meilės jausmo formavimasis, lytinių malonumų estetika. Tokioje literatūroje į pirmąjį planą iškeliami meilės ir lytiniai išgyvenimai bei motyvai, o kitos, su erotika nesusijusios gyvenimo sritys vaizduojamos paviršutiniškiau. Erotinę literatūrą kartais sunku atskirti nuo „rimtos“ literatūros, kadangi meilė ir erotika yra neatskiriamos gyvenimo dalys, o literatūra siekia atspindėti ir įprasminti visas gyvenimo sritis bei apraiškas. Tad erotiniai motyvai gana ryškūs daugelyje žymių literatūros kūrinių, ne vienas gerai žinomas rašytojas yra ir erotinės literatūros kūrėjas.

O galiausiai vardinami ir lietuviški kūriniai, kuriuose rasta erotinių motyvų. Tris iš jų esu skaičiusi, tai: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Antano Škėmos „Balta drobulė“. Gavelio bijau: prieš pusmetį bandžiau vėl skaityti ir supratau, kad nepajėgsiu – per gerai gyvenu, kad norėčiau praleisti keletą savaičių su šiuo autorium, jo galvoje, su jo supratimu apie seksą. Ivanauskaitės knygą skaičiau vienuoliktoje klasėje – jau tada man didesnio įspūdžio nepaliko (skaičiau, aišku, dėl erotikos). O Škėma – net neprisimenu, kur ten erotika… Gal ir yra kažkas, nes jį labai mokiniai skaito.

Prieš keletą metų mane pakvietė skaityti vokietės Alisos Valser (Alissa Walser) apsakymą „Užupis  2“ kavinėje, kur vyko literatūriniai skaitymai „Erotikos“ tema. Ta proga pasipuošiau odinėmis aptemptomis kelnėmis ir labai pataikiau – pristačiau, pasirodo, daugiausiai erotikos elementų turėjusį kūrinį. Visi kiti buvo lietuvių, juos skaitė patys autoriai. Giliausią blogą įspūdį man paliko impotenciją vyrams galintis sukelti Renatos Šerelytės kūrinys. Giliausią gerą – Jurgio Kunčino tikrai smagi, su užslėpta, bet visiems suprantama prasme papasakota istorija apie tai, kaip mašina bando įvairuoti į garažą…

Manau, kad skaitydami daugiau gražių erotinių scenų su lietuviškais veikėjais skaitytojai susidarytų sveikesnę nuomonę apie tai, kas yra padorus seksas. Tai juk ne tik prievartavimas, suteneriai, prostitučių paslaugos, narkotikai, neurozės, sado-mazo, masturbacija, vojarizmas ir panašiai… Jeigu skaitėte gražią lietuvišką šiuolaikinio rašytojo knygą su meilės scenų aprašymais, prašau, parašykite pavadinimą komentaruose.

Kažkada iš Anaïs Nin dienoraščių sužinojau, kad jos laikais erotinės (tuomet – pornografinės) novelės buvo rašomos pragyvenimui. Jos knyga „Paukšteliai“ skaitant verčia kaisti ir raudonuoti, bet šiandien niekas jos neuždraudžia, nevadina pornografine. Nuo praeitojo šimtmečio antrosios pusės, po išlaisvinusios (mūsų tėvų) libido seksualinės revoliucijos, požūris į tai, kas peržengia padorumo ribas, pasikeitė. Šiandien per televizorių net mažas vaikas gali pamatyti tetą tik su kelnaitėmis ir liemenėle, o gal ir be jų… Ir „nesustabdysi upės bėgimo“.

Šiais laikais yra rašytojų, kurie rašo tik erotiką. Ir paskaičiusi vieną britų svetainėje publikuojamą apsakymą, galiu pasakyti, kad tokio rišlaus ir vaizdingo pasakojimo nesitikėjau. Yra ko pasimokyti, ir būtinai pasimokysiu, nes tikiu Marsdeno žodžiais. Tikiu ir tuo, kad apie seksą geriausiai rašo žmonės, kurie domisi juo ir pripažįsta, jog tai nuostabi, neatskiriama pilnaverčio gyvenimo dalis.  Ar tik man atrodo, kad lietuviai vis dar neišauga iš viduramžių mąstysenos – niekaip neapsisprendžia: seksas yra mirtina nuodėmė ar gyvenimo džiaugsmas?

*”Everything I Know About Writing”


Follow

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 26 pasekėjų