„Lietuvos ryto“ žurnalistas Rimas Zakarevičius kalbina norvegų rašytoją Perą Pettersoną:

Jūsų romanas „Vogti arklius“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir pelnė solidžiausius literatūros apdovanojimus. Ar gali toks pripažinimas rašytojui pakenkti?

Doris Lessing, o ir kiti Nobelio premijomis laureatai yra sakę, jog didelė sėkmė kelia pavojų rašymui.

Žinoma, taip nėra. Iš vienos pusės tai nuostabiausias man nutikęs dalykas, tai tarsi pasaka. Bet nerašiau, siekdamas atsidurti pasakoje, tai nebuvo mano tikslas, tokia sėkmė mane šokiravo. Kartais vadinu tai „anomalija“. Galvoju ir nesuprantu, iš kur visa tai. Aišku, mano knyga yra gera, bet vien to nepakanka, reikia ją ir tinkamai pristatyti, reikia turėti savo „ambasadorius“.

Man pasisekė, kad turiu labai gerą leidėją Anglijoje, puikų redaktorių „Gallimard“ leidykloje Prancūzijoje – sėkmės ratas įsisuko jo įtakoje. Romanas „Vogti arklius“ buvo pristatytas Frankfurto knygų mugėje, recenzuotas „The New York Times“.

Bet jaučiuosi, lyg visa tai nelabai ką bendro turėtų su pačiu manimi. Netgi dabar, lankydamasis Vilniuje, kuris man labai patinka ir tikrai norėsiu čia sugrįžti, sėdžiu kamputyje ir iš šalies matau save, bekalbantį su jumis. Iš tikrųjų, bendravimas su žurnalistais – ne man.

Pastaruoju metu man skiriamas dėmesys, kvietimai į įvairiausias šalis bei renginius slegia. Tai tapo didele kliūtimi, trukdančia sugrįžti prie šiuo metu rašomos knygos. Nelabai gražu tuo skųstis, juk nedaugelis sulaukia tokios šlovės. Esu kilęs iš Oslo, iš darbininkų šeimos, ir jei mano mama būtų gyva, labai stebėtųsi ir didžiuotųsi manimi. Ji buvo aistringa skaitytoja.

Nors rašyti pradėjote jaunas, ilgai nedrįsote savo kūrinių siūlyti leidėjams. Kas jus stabdė?

Nepasitikėjau savimi – bėgau nuo to, buvau bailys. Nė vieno savo kūrinio nedrįsau užbaigti. Galvojau, kad jei pabaigsiu knygą ir ji bus prasta, prarasiu svajonę tapti rašytoju. Keistos mintys, ar ne?

Tapti rašytoju svajojau nuo aštuoniolikos. Norėdamas būti kuo arčiau literatūros pasaulio, dirbau bibliotekininku, vertėju, knygų prekybininku ir, žinoma, labai daug skaičiau. Kai buvau trisdešimt ketverių, vienas pažįstamas leidėjas išgirdo apie mano svajonę ir pasakė: „Esi gyvenimo pusiaukelėje – jei kuo greičiau neišleisi knygos, tai taip ir mirsi to nepadaręs. Vėliau labai pasigailėsi“.

Mane taip išgąsdino jo žodžiai, kad grįžęs namo per savaitę užbaigiau savo pirmąjį apsakymą, o netrukus jis buvo ir išspausdintas. Tai buvo labai trumpas apsakymas, bet pasakiau sau: „O, jei sugebėjau parašyti vieną istoriją, tai kodėl gi neparašius antros?“ Po metų gimė apsakymų knyga.

Ką patartumėte tiems, kurie nori rašyti, bet abejoja savimi taip, kaip jūs kadaise?

Nebijokite per ilgai. Svarbu daryti du dalykus: daug skaityti (ypač klasiką, kad pajustumėte gerą literatūrą) ir nebijoti užbaigti rašyti to, ką pradėjote (jei užbaigę nuspręsite, kad jis blogas, pradėkite nuo pradžių ir parašykite jį gerai). Rašydami nemeluokite, rašykite apie esmę.

Ypač tai svarbu pradžioje, nes jei tik pradėsite rašyti apsimetinėdamas, visi tai matys. Visi supras, kad vaidinate, dedatės šaunuoliu, o jūsų kūrinys yra niekalas. Taigi, mano patarimas – daug skaitykite ir nemeluokite.

Visas straipsnis „Lietuvos ryte“.

Atsiprašau p. Zakarevičiaus už tai, kad šioje svetainėje skelbiama jo interviu dalis yra mano ištaisyta. Atsiprašau skaitytojų, jei dar palikau klaidų (ar pridariau naujų).