Pasakotojas (storyteller) britas Oliveris Cliffordas šiuo metu dirba Londono “Arc” teatre, jis yra režisierius ir forumo teatro pasirodymų vedėjas (moderatorius). Kaip pasakojo pats, vienų teatro gastrolių metu jam teko pavaduoti kitą aktorių, kurio rolės teksto visai nemokėjo, todėl išsisuko iš situacijos, viską papasakodamas savais žodžiais. Ir tuomet paaiškėjo, kad jis tikras pasakorius! Jam pačiam taip patiko kurti istorijas „iš oro“, kad nusprendė keisti specializaciją.
Britai turi savo pasakojimo tradicijas, lietuviai – savo. Juk lietuvių stebuklinės pasakos seniau irgi būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Tačiau mūsų teatras lyg ir primiršo tokią dovaną. O britų – ne. Oliveris turi daug darbo: tik griebk gitarą ir sėsk į vaikų būrį. O tada jau prasideda…
Prie Vilnelės, Užupio g. 2 baro terasoje begeriant alų, prašomas pademonstruoti, kas yra pasakotojo menas, Oliveris pradėjo: „Seniai seniai, kai žmonės dar vaikščiojo aukštyn kojom…“ Ne, turbūt jis pradėjo ne taip. Tai gal: „Tais laikais, kai varnos skraidė užsimerkusios, o upėse ežiukai negyvai užkutendavo upėtakius…“ Ne, susipainiojau. Gal kaip nors taip: „Tomis dienomis, kai Vilniuje svečiavosi pasakorius Oliveris…“
…gyveno gražioji princesė vardu Rasa. Ji buvo tokia graži, kad sunku žodžiais apsakyt. Štai, pažiūrėkite į Indrę. (visi žiūri į Indrę) O dabar pamirškit, kaip atrodo Indrė! (visi juokiasi) Nes princesė Rasa buvo tūkstantį kartų už Indrę gražesnė. Ir visi žinojo apie nepaprastą jos grožį, bet niekas nedrįso jai pasipiršti, nes ją saugojo baisus Drakonas… Tačiau vieną dieną į Vilnių užklydo jaunuolis, vardu Tomas. „Aš pasipiršiu princesei!“ – sušuko jis. Ir tikrai, neilgai trukus, vos tik baigęs savo trečią bokalą alaus ir dubenį keptos duonos su česnakais, Tomas leidosi į kelionę. Ir ėjo jis tris dienas ir tris naktis. Nei alaus, nei duonos, tik vargas kojoms. Galima įsivaizduoti, koks išalkęs jis buvo, kai priėjo tamsią neįžengiamą girią, o girios pakrašty – trobelę… Pabeldė Tomas kartą (Oliveris beldžia), pabeldė antrą (beldžia) – nieko. Tada ėmė dairytis pro langus – tamsu. Tomas susirado ant žemės akmenį ir jau norėjo paleisti į langą, kai netikėtai atsivėrė trobelės durys ir… ten stovėjo Ragana! O jau tokia bjauri, tokio negraži, kad sunku žodžiais apsakyt. Va, pažiūrėkite į Sandrą. O dabar pamirškit, kaip atrodo Sandra, nes Ragana buvo du tūkstančius kartų negražesnė! „Labas, berniuk,“ – saldžiai sučiulbo Ragana. – „Ko ieškai? Kuo galiu padėt?“ Tomas nežinojo ką ir pasakyti, kai staiga… suskambo jo mobilus telefonas!
Nes Tomo mobilus iš tiesų suskambo. Mes šaukėme „dar!“, bet Oliveris mandagiai šypsojosi ir siurbčiojo lietuvišką alų, užsikąsdamas kepta duona su česnakais.
Gyvas „performansas“ yra smagesnis už rašytinį – ypač jei dar alaus duoda… Tačiau tas pasakojimas mane pakvietė susimąstyti: gal vietoj filosofinio plūduriavimo ir kalbos mandrystės reiktų prisiminti liaudies pasakų naratyvą? Ir ką daryti, jei neturi pasakoriaus gebėjimų?
– Juk teatras yra matematika, – mirktelėjo man Oliveris.
*
Pasaulinė pasakotojų diena (World Storytelling Day) Šiaurės pusrutulyje švenčiama pavasarį, per lygiadienį (kovo 20-21). Susirenka tūkstančiai dalyvių ir kiekvienais metais pasakoja savo išgalvotas istorijas vis kita tema: 2008 m. – „Sapnai“, 2009 m. – „Kaimynai“.
