Šiandien kaip tik prisiminiau lietuviškų bestselerių autorių Edmundą Malūką. Deja, neskaičiau nė vienos jo knygos. Neskaičiau pirmiausia dėl to, kad išvis neskaitau detektyvų. Antroji priežastis: man yra sunkiai įtikima, kad lietuvis rašytų detektyvus tikrai gerai. Trečiąją priežastį man priminė „rašykuose“: mano galvoje įrašytas stereotipas, kad jo knygos – blogis, jo vardas – antimeno, popso, niekinės literatūros (oi, net ne literatūros!) atitikmuo, šitas „autorius kabutėse“ rašo knygas dėl pinigų, jį skaito „žemo intelekto“ žmonės… Oho, šiandien pastarieji argumentai sužadino didžiulį mano susidomėjimą Malūku. O pirmosios dvi priežastys, dėl kurių neskaičiau jo, dabar nieko nebereiškia, juolab, kad atsirado nauja priežastis: gyvenu ne Lietuvoje! Bet aš ne iš tų, kurie paisytų kliūčių. Kai rasiu jo kūrinių, būtinai apie juos parašysiu. O tuo tarpu skaitom Lauros Auksutytės straipsnį apie reiškinį (ar reiškinio fantomą), kuriam priklauso ir Malūkas. Susipažinkime: euroromanas.
Straipsnio pradžia:
Jau ne pirmus metus Lietuvoje vis garsiau skamba žodis euroromanas. Sutartinai teigiama, kad šis terminas atsirado Vakarų Europoje, pasirodžius Umberto Eco „Rožės vardui“ (1980), įtvirtinusiam populiariosios ir intelektualiosios literatūros hibridą. Tačiau šiuo metu Lietuvoje sąvoka euroromanas literatūrologų, recenzentų, rašytojų ir jų leidėjų dažniausiai vartojamas kontekstualiai, pernelyg neskiriant dėmesio jos apibrėžimui, todėl neretai jos reikšmė išsklinda, ne visuomet aišku, kas po šiuo sudurtiniu žodžiu slepiasi. Vos vienas kitas autorius (Regimantas Tamošaitis, Laimantas Jonušys, Gintaras Beresnevičius) yra ryžęsi kiek plačiau teoriškai kalbėti apie euroromaną kaip lietuvių literatūros reiškinį ir nusakyti pagrindinius jo bruožus. Daugelis kitų šią sąvoką vartoja kaip savaime suprantamą, nusistovėjusią, kita dalis – tiesiog prisipažįsta nežinantys, ką apskritai reiškia žodis euroromanas ar netgi pasisako prieš tokios etiketės lipdymą lietuvių kūriniams.
Straipsnio pabaiga:
Gal iš tiesų euroromano terminas atspindi ne literatūros tendencijas, o kai kuriuos mūsų pačių kompleksus. Atrodo, kad šios sąvokos vartojimas įsigalėjo būtent posovietinėje erdvėje, kai tuo tarpu Vakarų Europoje, vos tik atsiradusi, ji buvo užmiršta ir dabar jau seniai nebevartojama. Atgimstančiose Baltijos šalyse euroromanas turėjo rodyti ryškią orientaciją į Vakarus. Tai reiškia – tolyn nuo Rusijos. Pasak Liivo, sakydami esą Europoje, turėjome omenyje, kad Rusija yra už jos ribų. Šioje vietoje kažkodėl prisimenu „Kalnapilio“ alaus reklamą… Gal laikas keistis?
Paraliteratūrinių įtakų niekada nebuvo ir greičiausiai nebus išvengta, tačiau svarbiausia tai, koks yra kūrinys, o ne kodėl jis buvo rašytas. Užsakytas kūrinys gali būti kur kas aukštesnio meninio lygio negu rašytas sąmoningai orientuojantis į intelektualųjį, ne masinį, skaitytoją. Vis dar smerkiantiems užsakomuosius darbus norėtųsi priminti, jog ir Fiodoras Dostojevskis rašė tam, kad turėtų už ką susimokėti lošimo namuose prisidarytas skolas. Tuo tarpu žvelgiant į nūdieną, atrodo, kad visiškai atsisakius šios sąvokos ir literatūros kūrinį ėmus vertinti pirmiausia kaip meninį tekstą, o ne tai, kam, kodėl ir už kiek jis buvo rašytas, daugelis su euroromano sąvoka susijusių lietuvių literatūros problemų ir maišaties paprasčiausiai išnyktų.
