Sekančią žiemą iš kažkur atsirado mūsų namuose lietuviškų pasakų rinkinėlis. Tai buvo skolinta knyga. Neprisimenu nei kieno tos pasakos surinktos, nei kada, nei kur išleistos, bet tą knygą norėjau turėti: joje buvo pačios populiariausios ir pačios būdingiausios mūsų pasakos. Niekad jos ir vėliau neteko matyti. Buvau mažas metais ir ūgiu, tai tapau tėvo klientų dyvu. Stambūs vyrai plačiomis ir šiurkščiomis rankomis glostydavo mano rudus plaukus, kai aš tas pasakas jiems skaitydavau. Kartą, ar tikrai mano skaitymo sujaudinti, ar tik cavalleria rusticana vedami, trys vyrai man davė pinigų: du po auksiną, o vienas net pusrublį – knygoms pirkti. Motina privertė mane jiems rankas pabučiuoti. Nuosavybės jausmas manyje dar nebuvo įsikūręs, tai pirmąjį savo honorarą atidaviau tėvui. Jis, aišku, juos knygoms išleido.

Tėvo lektūra buvo labai speciali: religija tik ir mokslas. Ypač mėgo ir pirko Geručio populiarizacijas: Sodiečio dangus ir panašias. Turėjo net jojo sudarytą Zoologiją, spėju – labai brangią knygą. Tėvas mėgdavo kalbėti ir ginčytis religinėmis ir mokslinėmis temomis su savo klientais kalvėje ir su savo dėde namuose. Jo dėdė buvo skeptikas. Kai tėvas tvirtindavo, kad žemė apvali ir sukasi aplink save ir saulę, dėdė į jį su pasigailėjimu žiūrėdavo ir sakydavo: „Kaziuk, nagi tik tu pagalvok, ar ji gali taip į visas puses sukinėtis! Jei ji suktųsi, tai seniai mums visiems būtų galvas nusukusi“. Tėvas mėgindavo atremti mokslo dėsniais ir net su obuoliu parodyti, kaip ji sukasi, bet dėdė buvo nepajudinamas ir laikėsi savo kosmogonijos: jam žemė buvo plokščia ir dargi net su briaunomis, kad marių vanduo neišsilietų, o saulė bėgo aplink. Juodu kartais taip įsikarščiuodavo, kad vienas kitą beveik kvailiais išsivadindavo, bet klausimas vis likdavo atviras, ir jie mielai prie jo grįždavo. Paskutinis dėdės argumentas būdavęs: „Jei žemė sukasi, tai kodėl miškas vietoje stovi, a?“ Tėvas juokdavosi ir nieko neatsakydavo.

Knygos – mielosios draugės

Jonas Aistis. Raštai II (išleista 1993 m. JAV)