Pietinėje Australijos dalyje šiandien tikra audra. Per visą naktį vėjas trankė laiptinės duris, medžių šakos garsiai grabaliojo palanges. Tokiu oru visuomet pagalvoju apie paukštelius ir žvėrelius. Kaip ginasi nuo lietaus ir vėjo papūgos, šarkos, karveliai? Kur šiuo metu tūno peršlapę oposumai? Turbūt jau horizontaliai įsitvėrę šakų parke tabaluoja šikšnosparniai – skraidančios lapės. Jų kojytės yra per silpnos, kad galėtų išlaikyti kūnelį, jeigu tektų atsistoti ant žemės. Jie neturi kitos išeities – tik kabėti…

Vakar (sekmadienį) oras buvo visai gražus, tad nuvažiavome į užmiestį, prie Lysterfieldo ežero. Mano vyras norėjo pasivažinėti kalnų dviračiu, o aš, maniau, apeisiu ežerėlį – tik 5,5 km, lygus kelias, nemažai žmonių, visai saugu. Kai pasakiau, kad susiruošiau pasivaikščioti viena, vyras pusę minutės žiūrėjo į mane tylėdamas. Bet šitą kelią gerai žinau, o jeigu užpultų kengūra, pajuokavau, pažadu lipti į medį.

Vyras išvažiavo, o aš, nešina kuprine su vandeniu ir striuke nuo lietaus, išėjau. Pavasaris, orai permainingi. Lietus gali užklupti ir baigtis per dešimt minučių. Vos tik pasislepia saulė, nemaloniai dilgo šaltas vėjas iš Pietų. Tačiau numojavus porą kilometrų, jau ir šilčiau. Žmonių buvo tikrai nemažai, atsibodo su visais ir sveikintis. Nors ne visi tokie mandagūs ir ne visi yra vietiniai australai. Ypač smagu prasilenkti su rusų porele (juos ir tylinčius atpažintum iš „Adidas“) ir pasisveikinti „Hello!“. Bet kuo, toliau, tuo mažiau į pagrindinį taką aplink ežerą įeina pėsčiųjų ir dviratininkų takelių, žmonių vis mažiau. Keliukas, kuriuo reikia eiti, toks platus, kad aiškiai pamatytum juo šliaužiančią gyvatę ir spėtum sustoti. Bet vis tiek kiekvienas garsesnis šakų trakštelėjimas, žolės šiugždesys pagreitina širdies ritmą. Juolab, kad pastaruoju metu tas ritmas ir taip šiek tiek per greitas…

Staiga maždaug už penkiasdešimties metrų nuo manęs per kelią su trenksmais ir riaumojimais pralekia gauja kengūrų!

Nežinau, ką daryčiau, jeigu gyvenčiau Australijoje pirmąją savaitę. Bet gyvenu jau metus ir visai neseniai, vos prieš kelias savaites, rodė baisų reportažą apie tai, kad kengūra užpuolė parke bėgiojantį žmogų, pargriovė ir apdraskė veidą, rankas… Iki šiol akyse stovi siūlės ant jo veido. Suaugęs kengūros patinas yra aukštesnis už vidutinį vyrą. Jo krūtinės raumenys kaip kultūristo. Jo priekinės kojytės gal ir trumpos, bet nagai – kaip šakės. Na, nedidelės šakės, bet vis tiek.

Netoliese kaip tik iš vieno kelmo augo trikamienis medis. Šokau į jį. Jei puls – spirsiu. Girdėjau, kaip kengūros bruzda ir laužo šakas. Garsas tolsta, bet staiga vėl artėja. Vėl lekia per kelią, ir dabar jau galiu įžiūrėti, kad jų beliko tik trys: pirmoji liuoksi kengūra mergaitė, o jai iš paskos, vienas paskui kitą – didesnis berniukas ir mažesnis berniukas. Man net burna išdžiūvo.  Turėdama nuojautą, kad  jos prabėgs dar kartą, gėriau vandenį ir laukiau, kas bus toliau.

Jos bėgioja pirmyn atgal kas keletą minučių! Kaip man eiti toliau? Be to, gerai žinau, kad kuo toliau, tuo jų galiu sutikti daugiau, nes prieš pusmetį lietingą savaitės dieną šiose vietose matėme labai didelę jų bandą. Savaitgaliais aplink ežerą triukšmauja žmonės, o kengūros lindi toliau nuo kelio ir paprastai dieną miega. Tačiau apsiniaukusią dieną arba pavasarį per rują… Juk ir žmonės meilės reikalus tvarko naktį. O dabar kaip tik tokia kengūriška naktis. Eitum ne vienas, tai iš tolo išgirstų balsus ir pasuktų toliau nuo kelio. O jeigu aš atsidursiu ant pat jų tako? Eiti toliau? Grįžti? Sėdėti medyje, kol pro šalį eis žmonės?

Išlipau pasiryžusi grįžti ir – vėl išgirdau šuolius, šįkart link manęs! Aš – atgal. Saugiai apsikabinusi medžio kamieną, pamačiau, kad į mane žiūri toks pat išsigandęs mažas kengūriukas. Matyt, jį prižadino vyresnieji. Kengūriukas nuskubėjo atgal į tankmę.

O aš dar palaukiau, kol trijulė ketvirtąjį kartą perbėgs kelią. Vienas šuoliuodamas bliovė kaip elnias. Kengūrų snukiai tikrai panašūs į elnių. Nieko nuostabaus – ir vieni, ir kiti yra žolėdžiai. Gal evoliucijos eigoje vieni užsiaugino kanopėles, o kiti „penktąją koją“ – uodegą, kuria pasiremdami smagiai sau liuoksi per karštą Australijos žemės paviršių…

Šypsodama išlipau iš medžio ir pasukau atgal keliu, kuriame daugiau žmonių. Žinau, kad žmonių grupei kengūros nepavojingos. Paprastai jos bijo mūsų labiau nei mes jų. Bet aš visai nenorėjau išbandyti šios tiesos. Neramiai žvalgydamasi (nes buvo daug vietų, kur ilgą laiką tenka eiti vienam, su niekuo neprasilenkiant) parskuodžiau į automobilių stovėjimo aikštelę, tikėdamasi su vyru smagiai pasijuokti iš visos šios istorijos.

Čia priminsiu savo įrašą apie konfliktą. Ką aš daryčiau dykumoje sutikusi… liūtą? Dieve, kad taip pasitaikytų panašus medis…

Gražios savaitės,

Sandra

Nuotraukoje: 

Sandra ir zologijos sodo gyventoja – kengūra. (fotografavo Algirdas Šimkus)