Grafomanija

Sudie, namai! Einu į tylią girią,

kur tikrumos garsai neaidi mirę,

kur rymą medžiai lapais taką barsto…

Einu į tankmę. Ieškau savo karsto.

 

Kiek medžių čia senų, didingų!

Kuris iš jų? – širdin man sminga - 

kuris iš jų, anksčiau numiręs,

priimt manęs ateis iš girios?

 

Bet tyli jie. Gal tu, senasis medi?

Sušlamo jis… Jaučiu, manęs jis gedi…

O gali būti, milžinas nujaučia,

kad jo glėby ilsėsis mano griaučiai?

 

Einu artyn ir apkabinęs,

glaudžiuos kakta prie jo krūtinės…

Taip keista man… Mąstau ir rymau…

Gal bendrą turiva likimą?

 

O taip, tai – tu! Tave laisvai renkuosi! 

Tu dėl manęs gyvybę savo duosi.

Šaltam kape, bičiuli, būsim dviese,

didžioj gamtoj į vieną susiliesią…

“Mano karsto medis”, Mykolas Vaitkus. 

 

* * *

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,

Kasdien suduždamas, bet išdidus:

Mylėdamas skurdžiosios Žemės vaisių

Ir moteris, ir saulę, ir sapnus.

 

Kaip svečias, pakviestas į šventę šviesią,

Aš paragausiu, vynas ar svaigus,

Aš tik gėlių spalvom pasigėrėsiu,

Savin giliai įkvėpsiu jų kvapus;

 

Ir mylimos nerūpestingą veidą

Lengvai palietęs pirštais virpančiais,

Triukšmingai muzikai aplinkui aidint

 

Ir atsisveikinęs mostu tik su svečiais,

Palikęs žiburius toliau jų šventei degti,

Išeisiu vienišas į amžinąją naktį.

Sonetas, Vytautas Mačernis. 

Gera poezija nemiršta. Amen.

(eilės iš rinkinio “Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971″)