Vilniuje prasidėjo ruduo, Melburne – pirmoji pavasario diena. Grįžau namo į Melburną, automobiliu nukeliavusi 6,5 tūkst. km. Mano nosis vis dar pilna raudonų dulkių iš Centrinės Australijos dykumų.
Dykuma gyvesnė už didmiestį. Tik iš pirmo žvilgsnio žemė atrodo tuščia, bet tik ženk nuo asfalto ir rasi kokio vabalo ar sterblinio žiurkėno urvą, laukinio šuns dingo pėdsakus, kupranugario kaką, stručio emu plunksną, kengūrą, driežą, skruzdę, musę, išgirsi netgi radijo garsus imituojantį paukštį. Čia akimirksniu išgaruoja ploviklių ir dezodorantų kvapai, norisi keltis su saule, nakties gyvūnija veikia baisiau nei siaubo filmas, o Paukščių Takas – geriau nei televizorius. Čia paukščiai ne tik girdimi, bet ir matomi. Kalnai tokie seni, kad gėda sakyti jų amžių. Upių daug, bet visos be vandens. Sutikti žmonės sveikinasi tiek kelyje, tiek takelyje, o į “ačiū” atsakoma – “be rūpesčių”. No worries, mate!
Drauge keliavo australo Eriko Rollso (Eric Rolls) knyga “Celebration of the Senses” (“Pojūčių šventė”), kuri mane varė iš proto savo atvirumu. Kartais Rollsas rašydavo apie tai, ką matydavau, atsakydavo į kilusius klausimus (pvz. apie potvynius dykumoje, pikantiškas aborigenų iniciacijos į vyrus detales, anglo-australų gyvenimo būdą). Dar vežėmės Bruce Chatwin “The Songlines” (“Dainų eilės”), kurios antrą egzempliorių įsigijome prie Uluru (dabar turime nuosavą!). Nusipirkome “Aboriginal Myths, Legends and Fables” (“Aborigenų mitai, legendos ir pasakos”), nes norisi žinoti, ką sapnuoja šitie juodi sutvėrimai didelėmis plokščiomis nosimis, sėdintys saulutės atokaitoje. Gyvas informacijos šaltinis – bendrakeleivis (lietuvis iš Kauno), kuris prieš kelionę pusantro mėnesio dirbo Tiwi salose (Šiaurinėje Australijoje, netoli Darwino) tarp aborigenų.
Australija – pernelyg civilizuota šalis, kad kažkam būtų leista keliauti nesaugiai. Susitikdamas su laukine gamta, neprarandi esminių miesto patogumų. Beveik visose nakvynės vietose (palapinių stovyklavietėse) buvo tualetas, dušas, virtuvė, skalbyklė, džiovykla… Taigi, negaliu pasigirti ekstremaliu kelionės pobūdžiu. Bet mačiau per kaitrą keliaujančius dviračiais, o vienas jaunas aborigenas iš Alice Springs pėdino pėstute.
Vieni, kad nepamirštų, fotografuoja, o kiti – rašo. Be užrašų jau dabar neatsiminčiau daugelio detalių, nerasčiau jų ir nuotraukose… Aprašyti gali netgi tai, ką fotografuoti draudžiama arba nemandagu. Bet kol kas tai pasilieku sau.
x
Apie Centrinę Australiją internete:
