Šiandien kaip tik prisiminiau lietuviškų bestselerių autorių Edmundą Malūką. Deja, neskaičiau nė vienos jo knygos. Neskaičiau pirmiausia dėl to, kad išvis neskaitau detektyvų. Antroji priežastis: man yra sunkiai įtikima, kad lietuvis rašytų detektyvus tikrai gerai. Trečiąją priežastį man priminė „rašykuose“: mano galvoje įrašytas stereotipas, kad jo knygos – blogis, jo vardas – antimeno, popso, niekinės literatūros (oi, net ne literatūros!) atitikmuo, šitas „autorius kabutėse“ rašo knygas dėl pinigų, jį skaito „žemo intelekto“ žmonės… Oho, šiandien pastarieji argumentai sužadino didžiulį mano susidomėjimą Malūku. O pirmosios dvi priežastys, dėl kurių neskaičiau jo, dabar nieko nebereiškia, juolab, kad atsirado nauja priežastis: gyvenu ne Lietuvoje! Bet aš ne iš tų, kurie paisytų kliūčių. Kai rasiu jo kūrinių, būtinai apie juos parašysiu. O tuo tarpu skaitom Lauros Auksutytės straipsnį apie reiškinį (ar reiškinio fantomą), kuriam priklauso ir Malūkas. Susipažinkime: euroromanas.

Straipsnio pradžia:

Jau ne pirmus metus Lietuvoje vis garsiau skamba žodis euroromanas. Sutartinai teigiama, kad šis ter­minas atsirado Vakarų Europoje, pasirodžius Umber­to Eco „Rožės vardui“ (1980), įtvirtinusiam populia­riosios ir intelektualiosios literatūros hibridą. Tačiau šiuo metu Lietuvoje sąvoka euroromanas literatūrolo­gų, recenzentų, rašytojų ir jų leidėjų dažniausiai var­tojamas kontekstualiai, pernelyg neskiriant dėmesio jos apibrėžimui, todėl neretai jos reikšmė išsklinda, ne visuomet aišku, kas po šiuo sudurtiniu žodžiu slepia­si. Vos vienas kitas autorius (Regimantas Tamošaitis, Laimantas Jonušys, Gintaras Beresnevičius) yra ryžę­si kiek plačiau teoriškai kalbėti apie euroromaną kaip lietuvių literatūros reiškinį ir nusakyti pagrindinius jo bruožus. Daugelis kitų šią sąvoką vartoja kaip savaime suprantamą, nusistovėjusią, kita dalis – tiesiog prisi­pažįsta nežinantys, ką apskritai reiškia žodis euroro­manas ar netgi pasisako prieš tokios etiketės lipdymą lietuvių kūriniams.

Straipsnio pabaiga:

Gal iš tiesų euroromano terminas atspindi ne lite­ratūros tendencijas, o kai kuriuos mūsų pačių kom­pleksus. Atrodo, kad šios sąvokos vartojimas įsigalėjo būtent posovietinėje erdvėje, kai tuo tarpu Vakarų Eu­ropoje, vos tik atsiradusi, ji buvo užmiršta ir dabar jau seniai nebevartojama. Atgimstančiose Baltijos šalyse euroromanas turėjo rodyti ryškią orientaciją į Vakarus. Tai reiškia – tolyn nuo Rusijos. Pasak Liivo, sakyda­mi esą Europoje, turėjome omenyje, kad Rusija yra už jos ribų. Šioje vietoje kažkodėl prisimenu „Kalnapilio“ alaus reklamą… Gal laikas keistis?

Paraliteratūrinių įtakų niekada nebuvo ir grei­čiausiai nebus išvengta, tačiau svarbiausia tai, koks yra kūrinys, o ne kodėl jis buvo rašytas. Užsakytas kūrinys gali būti kur kas aukštesnio meninio lygio negu rašytas sąmoningai orientuojantis į intelektu­alųjį, ne masinį, skaitytoją. Vis dar smerkiantiems užsakomuosius darbus norėtųsi priminti, jog ir Fio­doras Dostojevskis rašė tam, kad turėtų už ką susi­mokėti lošimo namuose prisidarytas skolas. Tuo tarpu žvelgiant į nūdieną, atrodo, kad visiškai atsisakius šios sąvokos ir literatūros kūrinį ėmus vertinti pirmiausia kaip meninį tekstą, o ne tai, kam, kodėl ir už kiek jis buvo rašytas, daugelis su euroromano sąvo­ka susijusių lietuvių literatūros problemų ir maišaties paprasčiausiai išnyktų.

Iš čia parsisiųskite visą straipsnį.