Kai ežiukai užkutendavo upėtakius
2008/09/30
Pasakotojas (storyteller) britas Oliveris Cliffordas šiuo metu dirba Londono “Arc” teatre, jis yra režisierius ir forumo teatro pasirodymų vedėjas (moderatorius). Kaip pasakojo pats, vienų teatro gastrolių metu jam teko pavaduoti kitą aktorių, kurio rolės teksto visai nemokėjo, todėl išsisuko iš situacijos, viską papasakodamas savais žodžiais. Ir tuomet paaiškėjo, kad jis tikras pasakorius! Jam pačiam taip patiko kurti istorijas „iš oro“, kad nusprendė keisti specializaciją.
Britai turi savo pasakojimo tradicijas, lietuviai – savo. Juk lietuvių stebuklinės pasakos seniau irgi būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Tačiau mūsų teatras lyg ir primiršo tokią dovaną. O britų – ne. Oliveris turi daug darbo: tik griebk gitarą ir sėsk į vaikų būrį. O tada jau prasideda…
Prie Vilnelės, Užupio g. 2 baro terasoje begeriant alų, prašomas pademonstruoti, kas yra pasakotojo menas, Oliveris pradėjo: „Seniai seniai, kai žmonės dar vaikščiojo aukštyn kojom…“ Ne, turbūt jis pradėjo ne taip. Tai gal: „Tais laikais, kai varnos skraidė užsimerkusios, o upėse ežiukai negyvai užkutendavo upėtakius…“ Ne, susipainiojau. Gal kaip nors taip: „Tomis dienomis, kai Vilniuje svečiavosi pasakorius Oliveris…“
…gyveno gražioji princesė vardu Rasa. Ji buvo tokia graži, kad sunku žodžiais apsakyt. Štai, pažiūrėkite į Indrę. (visi žiūri į Indrę) O dabar pamirškit, kaip atrodo Indrė! (visi juokiasi) Nes princesė Rasa buvo tūkstantį kartų už Indrę gražesnė. Ir visi žinojo apie nepaprastą jos grožį, bet niekas nedrįso jai pasipiršti, nes ją saugojo baisus Drakonas… Tačiau vieną dieną į Vilnių užklydo jaunuolis, vardu Tomas. „Aš pasipiršiu princesei!“ – sušuko jis. Ir tikrai, neilgai trukus, vos tik baigęs savo trečią bokalą alaus ir dubenį keptos duonos su česnakais, Tomas leidosi į kelionę. Ir ėjo jis tris dienas ir tris naktis. Nei alaus, nei duonos, tik vargas kojoms. Galima įsivaizduoti, koks išalkęs jis buvo, kai priėjo tamsią neįžengiamą girią, o girios pakrašty – trobelę… Pabeldė Tomas kartą (Oliveris beldžia), pabeldė antrą (beldžia) – nieko. Tada ėmė dairytis pro langus – tamsu. Tomas susirado ant žemės akmenį ir jau norėjo paleisti į langą, kai netikėtai atsivėrė trobelės durys ir… ten stovėjo Ragana! O jau tokia bjauri, tokio negraži, kad sunku žodžiais apsakyt. Va, pažiūrėkite į Sandrą. O dabar pamirškit, kaip atrodo Sandra, nes Ragana buvo du tūkstančius kartų negražesnė! „Labas, berniuk,“ – saldžiai sučiulbo Ragana. – „Ko ieškai? Kuo galiu padėt?“ Tomas nežinojo ką ir pasakyti, kai staiga… suskambo jo mobilus telefonas!
Nes Tomo mobilus iš tiesų suskambo. Mes šaukėme „dar!“, bet Oliveris mandagiai šypsojosi ir siurbčiojo lietuvišką alų, užsikąsdamas kepta duona su česnakais.
Gyvas „performansas“ yra smagesnis už rašytinį – ypač jei dar alaus duoda… Tačiau tas pasakojimas mane pakvietė susimąstyti: gal vietoj filosofinio plūduriavimo ir kalbos mandrystės reiktų prisiminti liaudies pasakų naratyvą? Ir ką daryti, jei neturi pasakoriaus gebėjimų?
– Juk teatras yra matematika, – mirktelėjo man Oliveris.
*
Pasaulinė pasakotojų diena (World Storytelling Day) Šiaurės pusrutulyje švenčiama pavasarį, per lygiadienį (kovo 20-21). Susirenka tūkstančiai dalyvių ir kiekvienais metais pasakoja savo išgalvotas istorijas vis kita tema: 2008 m. – „Sapnai“, 2009 m. – „Kaimynai“.
Australų Ereliai ir Katinai
2008/09/29
Kai Melburne vyksta australų futbolo (footy) didysis finalas, kuriame susitinka Katinai (Geelong “Cats”) su Ereliais (Hawthorn “Hawks”) pats laikas spausti užmiestin. Mieste prognozuoja transporto kamščius, masines eitynes, grumtynes, alaus vandenyną, šampano dušą, klyksmus gatvėse. O mes kaip tik gyvename Hawthorne: taigi, kovos mūsų rajono futbolo komanda! Geltonai-juodai dryžuotus marškinėlius vilkės vyrai, moterys, kūdikiai ir seneliai… Jeigu Ereliai pralaimės, tai bus masinis gedulas. Jeigu laimės – pergalės šventimo psichozė.
Oras geras, o gamtoje žmonių bus mažai. Gyvenantieji mažesniuose miesteliuose bus prilipę prie televizorių. Visai kaip Lietuvoje per kokį krepšinio čempionato finalą… Pats laikas dingti iš to triukšmo, pats laikas sugrįžti į Sorrento, kuriame buvau lygiai prieš metus. Sentimentai: tai buvo mano pirmoji pažintis su Melburno apylinkėmis.
Sorrento yra viešbutis ant kalvelės: “Sorrento Hotel”. Jame galima labai skaniai pavalgyti (lamb shanks), užgeriant baltu zelandietišku vynu iš rasotos taurės, sėdint pirmojo aukšto balkonėlyje, kaitinantis pavasario saulutėje, klausant lengvo džiazo ir latino muzikos kokteiliuko, stebint pilkšvą vandens horizontą… Šalia mūsų balkonėlyje įsitaiso ir lengvai šnekučiuoja keturios australės, atrodo, miestietės. Išsipusčiusios, pasidažiusios, laisvos savaitgaliui, bet nelabai gražios, moterys. Pro šalį važiuoja džipukas, kuriame sėdi keletas pusnuogių australų vyrukų. Jie stabteli prie moterų stalelio, kalbasi pro atvirus langus.
- Labas panos, kaip einas?
- Gerai, labas.
- Geras oras, ar ne?
- Aha, geras.
- No worries!
Vyrukai nuvažiuoja, moterys tęsia pokalbį, ir viena pradeda visoms pasakotis:
- Turėjau tokį bičą. Na, žinot. Meilė, seksas, „tu mano mergina, aš tavo vaikinas“, viskas normaliai. Bet po kurio laiko supratau, kad jis niekada nesiveda manęs į savo namus. Tiesiai šviesiai paklausiau: tu turi merginą? Jis atsakė: taip, žmoną. Ir vaiką.
- O, dieve.
- Blogai.
- Na, visaip būna. Jis man paaiškino, kad su ja bendrauja tik dėl vaiko, kad tai nieko nereiškia. Aš pasakiau, kad man tai nepatinka, kad nenoriu būti slapta meilė, antroji moteris, kad noriu susipažinti su jo draugais, daugiau žinoti apie jo gyvenimą, nes… na, ir seksas su juo buvo geras, visai nenorėjau jo prarast. Tada jis…
Čia privažiuoja tie patys vyrukai, iškiša pro langą butelį alaus.
- Panos, gaudykit.
- O, ačiū ačiū.
- Būsit dar čia?
- Norit prisijungt?
- Mes toliau važiuojam. Būsit Portsea?
- Aha.
- Gerai, mes irgi ten būsim. Susitinkam ten?
- Gerai, susitiksim ten.
Portsea yra keliolika kilometrų nuo Sorrento, paskutinis Morningtono iškyšulio taškas. Lyg niekur nieko, pasakojimas tęsiamas:
- …tada jis vieną vakarą nusivedė mane susitikti su savo draugais. Visi su panom, normaliai. Bet man toks negeras jausmas, kad į mane jos keistai žiūri. Žinot, tarsi ne savo rankinę būčiau paėmus. Po to vakarėlio paklausiau jo vėl apie žmoną. Ir vėl man aiškina, kad nieko su ja neberiša, kad jinai jo vaikystės meilė, kad netyčia gimė vaikas ir taip toliau.
- Oi, jie visi taip sako.
- Aišku, po kurio laiko sužinojau, kad jis tebegyvena su ja. Nieko jis nenutraukęs. Tą pačią minutę pasakiau, kad viskas baigta: lauk iš mano namų, lauk iš mano gyvenimo.
- Teisingai, mergaite.
- Nes, žinot, aš tikiu, kad viskas vieną dieną gali apsisukt prieš mane pačią. Nedaryk kitam, ko nenori, kad tau darytų. O nenorėčiau, kad kuri nors man taip pat padarytų.
- Reikia gerbt save.
- Būkim sveikos.
- Tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
- Teisingai, panos.
Iš kitos salės – iš baro – aidi audringi vyriški futbolo fanų šūksniai. Restoranui priklausančioje salėje šeimos su vaikais sėdi susistūmę stalus prie ekrano ir valgo tyliai, susikaupę. Taip juos ir paliekame.
Iš Sorrento plaukiame keltu į kitą įlankos krantą – link Geelongo. Kelto viduje taip pat ekranas, prie kurio kaip magneto traukiami prilipę australai. Visi pirmos kartos emigrantai arba šalies svečiai stypso denyje, laukia delfinų pasirodymo. Delfinai nepasirodo. Artėja ūkanotas krantas: vidurdienį nuo žemės čia dažnai pakyla keista migla – greičiausiai tai ne vandens lašai, o mikroskopinės smėlio dulkelės. Išsilaipinę kitame krante, pateksime į savo rajono priešų – Katinų – stovyklą. Labai neužsibūdami pavojaus zonoje, pasukame į Great Ocean Road – patį vaizdingiausią Australijos kelią, vingiuojantį vandenyno pakrante.
Nėra geresnio poilsio galvai, kaip diena prie vandenyno. Buvau ten ne pirmą (ir tikiuos dar ne paskutinį) kartą, bet kaskart vis nustembu iš naujo, pamatau viską tarsi pirmą kartą. Suprantu, kad reikia lankytis čia ir lankytis, nes vis pamirštu, kokia graži mūsų žemė. Aborigenų. Australų. Visų.
Beje, laimėjo mūsų Ereliai.
Romanas už pinigus!
2008/09/28
Šiandien kaip tik prisiminiau lietuviškų bestselerių autorių Edmundą Malūką. Deja, neskaičiau nė vienos jo knygos. Neskaičiau pirmiausia dėl to, kad išvis neskaitau detektyvų. Antroji priežastis: man yra sunkiai įtikima, kad lietuvis rašytų detektyvus tikrai gerai. Trečiąją priežastį man priminė „rašykuose“: mano galvoje įrašytas stereotipas, kad jo knygos – blogis, jo vardas – antimeno, popso, niekinės literatūros (oi, net ne literatūros!) atitikmuo, šitas „autorius kabutėse“ rašo knygas dėl pinigų, jį skaito „žemo intelekto“ žmonės… Oho, šiandien pastarieji argumentai sužadino didžiulį mano susidomėjimą Malūku. O pirmosios dvi priežastys, dėl kurių neskaičiau jo, dabar nieko nebereiškia, juolab, kad atsirado nauja priežastis: gyvenu ne Lietuvoje! Bet aš ne iš tų, kurie paisytų kliūčių. Kai rasiu jo kūrinių, būtinai apie juos parašysiu. O tuo tarpu skaitom Lauros Auksutytės straipsnį apie reiškinį (ar reiškinio fantomą), kuriam priklauso ir Malūkas. Susipažinkime: euroromanas.
Straipsnio pradžia:
Jau ne pirmus metus Lietuvoje vis garsiau skamba žodis euroromanas. Sutartinai teigiama, kad šis terminas atsirado Vakarų Europoje, pasirodžius Umberto Eco „Rožės vardui“ (1980), įtvirtinusiam populiariosios ir intelektualiosios literatūros hibridą. Tačiau šiuo metu Lietuvoje sąvoka euroromanas literatūrologų, recenzentų, rašytojų ir jų leidėjų dažniausiai vartojamas kontekstualiai, pernelyg neskiriant dėmesio jos apibrėžimui, todėl neretai jos reikšmė išsklinda, ne visuomet aišku, kas po šiuo sudurtiniu žodžiu slepiasi. Vos vienas kitas autorius (Regimantas Tamošaitis, Laimantas Jonušys, Gintaras Beresnevičius) yra ryžęsi kiek plačiau teoriškai kalbėti apie euroromaną kaip lietuvių literatūros reiškinį ir nusakyti pagrindinius jo bruožus. Daugelis kitų šią sąvoką vartoja kaip savaime suprantamą, nusistovėjusią, kita dalis – tiesiog prisipažįsta nežinantys, ką apskritai reiškia žodis euroromanas ar netgi pasisako prieš tokios etiketės lipdymą lietuvių kūriniams.
Straipsnio pabaiga:
Gal iš tiesų euroromano terminas atspindi ne literatūros tendencijas, o kai kuriuos mūsų pačių kompleksus. Atrodo, kad šios sąvokos vartojimas įsigalėjo būtent posovietinėje erdvėje, kai tuo tarpu Vakarų Europoje, vos tik atsiradusi, ji buvo užmiršta ir dabar jau seniai nebevartojama. Atgimstančiose Baltijos šalyse euroromanas turėjo rodyti ryškią orientaciją į Vakarus. Tai reiškia – tolyn nuo Rusijos. Pasak Liivo, sakydami esą Europoje, turėjome omenyje, kad Rusija yra už jos ribų. Šioje vietoje kažkodėl prisimenu „Kalnapilio“ alaus reklamą… Gal laikas keistis?
Paraliteratūrinių įtakų niekada nebuvo ir greičiausiai nebus išvengta, tačiau svarbiausia tai, koks yra kūrinys, o ne kodėl jis buvo rašytas. Užsakytas kūrinys gali būti kur kas aukštesnio meninio lygio negu rašytas sąmoningai orientuojantis į intelektualųjį, ne masinį, skaitytoją. Vis dar smerkiantiems užsakomuosius darbus norėtųsi priminti, jog ir Fiodoras Dostojevskis rašė tam, kad turėtų už ką susimokėti lošimo namuose prisidarytas skolas. Tuo tarpu žvelgiant į nūdieną, atrodo, kad visiškai atsisakius šios sąvokos ir literatūros kūrinį ėmus vertinti pirmiausia kaip meninį tekstą, o ne tai, kam, kodėl ir už kiek jis buvo rašytas, daugelis su euroromano sąvoka susijusių lietuvių literatūros problemų ir maišaties paprasčiausiai išnyktų.
