Aktoriaus meistriškumo studijų metu, dėstytoja dažnai pykdavo: “Jei nežinai, kaip baigiasi tavo etiudas, reiškia, kad nežinai, apie ką jis!” Tekdavo nusiminus lipti nuo scenos ir galvoti iš pradžių: apie ką aš čia, kodėl aš čia…

Dramaturgijos ir literatūros taisyklės šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, griaunantis logiką siužeto posūkis pabaigoje, gali priversti dar kartą perversti kūrinį (ar bent atsiversti pradžią). Teatre toks triukas atsieitų brangiai – ar žiūrovas eis antrą kartą žiūrėti spektaklį, norėdamas suprasti, apie ką jis? Nors televizijoje ir kine dažnai matome pabaigas, apverčiančias situaciją aukštyn kojom. Tai būdinga trileriui. Tokios pabaigos vadinamos netikromis (false ending). 

Dar viena iš teatro pasiskolinta forma – epilogas. Spektaklyje epilogas – finalinė dalis, kai vienas iš aktorių išeina į priekį ir smagiai užbaigia pasirodymą matytų situacijų, personažų, nesusipratimų komentaru, taip sugrąžindamas žiūrovą į realybę. Romane epilogas - trumpas personažų likimo vingių išvardijimas, įvykių susumavimas, išvados, pamąstymai, pamokymai (iš tų laikų, kai rašytojai mėgdavo moralizuoti). Toks užbaigimas gali sukelti įtarimą, kad autorius nenori leisti pačiam skaitytojui padaryti išvadas. Pabaiga kartais aiškiai išskiriama post scriptum. 

Rašytojas jaunimui Džonas Marsdenas (John Marsden) sakė: “Kai kuriems skaitytojams nepatinka mano kūrinių pabaigos. Viena mergaitė pasiskundė: “Gal tu nežinai, kaip užbaigti istoriją?” Manau, kad visos mano knygos turi pabaigas. Užbaigiu tada, kai nebeturiu ką pasakyti.” Ir išties, perskaičiusi jo knygą “Tiek daug turiu tau pasakyti (“So Much To Tell You”), keletą kartų verčiau paskutinį lapą, veltui ieškodama tęsinio. Gudru! Jis puikiai žino, kad sceną reikia palikti, kai auditorija nori dar – ne tada, kai auditorija jau nori namo… Smagiau užversti paskutinį puslapį su mintimi “norėčiau, kad knyga niekada nesibaigtų”, negu skaičiuoti, kiek puslapių dar liko ir linkėti personažams mirties…

Beje, užbaigti kūrinį mirtimi ar mirtimis – rašytojų mėgiamas būdas. Paskutinėje Šekspyro “Hamleto” scenoje gyvieji lipa per lavonų kalną (žuvo Karalius, Karalienė, Hamletas, Ofelija, Laertas, Rozenkrancas, Gildenšternas – beveik visi veikėjai!). Dauguma rašytojų jaučia saiką ir nežudo “lengva ranka”. O užbaigti pirmuoju asmeniu rašomą knygą pasakotojo mirtimi – nėra profesionalų vertinamas būdas, nors pradedantieji itin linksta prie tokių išrišimų. Visgi literatūros istorijoje esama gerų kūrinių ir su mirštančiu pasakotoju. Kad ir Bohumilo Hrabalo apysaka “Ypatingai sekami traukiniai”.

Kartais kūriniai užbaigiami paties pagrindinio personažo pamąstymu (refleksija): kas įvyko per pasakojimo laiką, kas pasikeitė, ko buvo išmokta. Tokia pabaiga nieko neprimeta, palieka lengvumo įspūdį, kaip Viljamo Goldingo (William Golding) knygos “Musių valdovas” (“Lord of the Flies”) finaliniai sakiniai. 

Dar vienas metodas: jei nežinai, kaip baigti – sugrąžink į pradžią. Leisk skaitytojui prisiminti - juk nuo pradžių įvyko tiek daug! Pavyzdžiui Tolkino (Tolkien) knygoje “Hobitas arba ten ir atgal” (“The Hobbit or There and Back Again”) pagrindinis herojus Bilbo Beginsas iškeliauja iš Hobitauno ir galų gale grįžta ten pat, bet jau pasikeitęs, išmokęs gyvenimo pamoką: nuotykiai ir rizika yra naudingi, nes išmintis neateis, jei tūnosi namie…

Kai kurios knygos palieka skaitytoją su mintimi, kad gyvenimas tęsiasi, kad buvo parodytas tik vienas svarbus gyvenimo epizodas, bet dar daugiau įvyko prieš ir po pasakojamojo laiko… Kai kuriose – laikomasi chronologinės įvykių sekos, todėl paskutinis (dažnai dramatiškiausias) įvykis reiškia finalą. Tokioje pabaigoje yra logika, įvykių vystymosi, neišvengiamybės pojūtis. Dažnai taip baigiasi trileriai, siaubo istorijos ir detektyvai, bet toks finalas tinka ir istorijoms apie žmonių gyvenimą, tarpusavio santykius. Po kulminacijos seka išrišimas, ir gyvenimas grįžta į normalias vėžes.

Gyvenimas grįžta į vėžes - dar vienas būdas gražiai ir išmintingai užbaigti kūrinį. Nors niekas neuždraus paišdykauti ir atsisveikinti su skaitytojais absurdiškai, kaip Henris Mileris (Henry Miller) užbaigė “Sexus”: “Au! Au! Au Au! – sulojau. – Au! Au, Au, Au!”

Turbūt žiauriausia yra apgaudinėti skaitytoją: per kokius du šimtus puslapių intriguoti, gundyti, vesti ir nuvesti į… nieką. Nes užbaigei netikėtai pats sau, nes negalvojai nei apie priežastį, nei apie pasekmes, nes vaikeisi efekto. Reiškia, kad pats nežinai, ką rašai.

(pagal John Mardsen “Everything I Know About Writing” ir John Mullan “How Novels Work”)

Post scriptum: Kuriam tipui priskirtumėte šią pabaigą?

“Mes niekuomet taip nebėjome. Kai grįžome į Oslą, ji įkrito atgal į savo sunkį ir liko tokia pat iki gyvenimo galo. Tačiau tą dieną Karlstade mes žengėme gatve susikibę už parankių. Mano naujasis kostiumas lengvai prigludo prie kūno ir be jokio vargo atkartojo kiekvieną mano judesį. Tarp namų tebekošė ledinis vėjas nuo upės, mano ranka buvo patinusi ir jaučiau skausmą ten, kur į odą susmigo nagai, kai taip smarkiai sugniaužiau kumštį, tačiau tą akimirką viskas atrodė nuostabu: kostiumas buvo gražus, miestas buvo gražus žingsniuojant gatvės grindiniu, ir mes juk patys sprendžiame, kada mums skauda.”

(Per Petterson “Vogti Arklius”)