Jurga Igorevna Ivanova
2010/02/10
Kad Ivanauskaitė buvo linkusi savo vidinės realybės bruožus priskirti išorinei, akivaizdžiai liudija daugelis knygoje pateiktų faktų. Paminėsiu tik vieną: Sąjūdžio metais ir vėliau bijojusi būti demaskuota kaip „netikra lietuvė“, apie tai yra pasakojusi interviu. Tą patį jau 2005 m. yra kalbėjusi švedų rašytojai Evai Mattson: „Ar žinai, kad mano tėvas – rusas? Apie šitai kažin ar būčiau galėjusi ar norėjusi kam nors papasakoti. Tarp vadinamųjų paprastų žmonių, taip pat intelektualų aplinkoj būti rusų kilmės gėdinga“ (p. 328). Čia verta stabtelėti. Gali būti, kad jai taip atrodė, galbūt kas nors iš jos tuometinės aplinkos taip manė, bet vargu ar įmanoma panašias nuostatas pateikti kaip visuotines, būdingas Lietuvai – net ir tokiais „nacionalizmo atgimimo“ laikotarpiais kaip Sąjūdžio metai ir nepriklausomybės pradžia. Dar labiau įtrūkį tarp realybės ir Ivanauskaitės jausmų, įsitikinimų atskleidžia paprastas faktas, jog daugybė žmonių (tiesa, vyresnių už Ivanauskaitę, o jaunam žmogui gali atrodyti, kad pasaulis prasideda nuo jos ar jo) Lietuvoje ne tik žinojo „baisią paslaptį“, kad jos tėvas yra rusas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje lankiusieji teatrą (jį tuo metu lankė mažne kiekvienas save inteligentu laikęs) vis dar prisimena Igorį Ivanovą kaip ryškų menininką (ne kiekvienas scenografas tuomet ir dabar sugebėtų įtikinti teatro vadovybę, jog moka ir režisuoti), Aurelija Ragauskaitė atsiminimų knygoje „Režisierės užrašai“ (2000) pateikė šiltą šio talentingo ir nenuspėjamo menininko portretą. Ivanauskaitė turėjo savų „kompleksų“, gal fobijų, bet apie ją rašantiems būtų svarbu jos nuomonių ir baimių nepriimti kaip neabejotinų tiesų. Beje, suprantamo paaiškinimo, kaip Ivanova virto Ivanauskaite, knygoje kaip tik ir stinga: tarybų šalyje pavardės nebuvo lengvai kaitaliojamos, net dvigubai pavardei gauti reikėjo LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo leidimo… Kita vertus, Mattson atsiminimai yra akivaizdus pavyzdys, kaip kartais užsieniečiai menkai nusimano apie šio laukinio krašto reikalus. Ir Ivanauskaitės trauma dėl ruso tėvo, ir Antano Škėmos novelė „Anapus Nemuno“ jai atrodo to paties lygmens: „Penktojo dešimtmečio pradžia ir nuo tilto vienas po kito šaudomi rusai. Proto aptemimas buvo ištikęs vaikinus ir merginas, įtrauktus į šį įvykį“ (p. 328). Atrodo, kad švedų rašytoja nė nesupranta, kad Škėma pasakoja apie karą, pirmąsias jo dienas, o ne apie šiaip pasišaudymus „aptemus protui“.
Iš Solveigos Daugirdaitės straipsnio „Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę“
Ivanauskaitės kūryba manęs nedomina (sako, skonio reikalas, bet man tai greičiau atrodytų kaip meistriškumo, lygio reikalas), bet ištraukiau šią ištrauką ne dėl juoko. Tiesiog man nė į galvą neatėjo, kad žmogus gali gėdytis savo kilmės. Pusiau rusė? Na ir kas! Taigi menininkui dar įdomiau. Bet nusigręžti nuo savo kilmės – tikrai liūdna, nesveika. Ir – melas. Meluojanti (sau, kitiems) rašytoja? (Beje, vengianti ir rašytoja vadintis…)
Na, gal tai net ne skonio, ne lygio reikalas – tai melo reikalas.
Aš mėgstu knygas, kurioje žmonės bando sakyti, o ne slėpti tiesą. Tie, kurie iš miglos lipa, o ne iš miglos lipdo.
Bet kada nors paskaityčiau daugiau (negrožinių) knygų apie Ivanovos asmenį – atvejis tikrai neeilinis…
Automobilis ar pirštelis?
2010/02/09
Vakar prisiminiau trumpą Alfredo Hičkoko (Hitchcock) filmuką “The Man From the South” su Piteriu Lore (Peter Lorre). Filmukas tai nuostabus, štai ištrauka:
(Čia tik antroji dalis, kitas susiraskite youtube.)
Bibliją parašė žmonės
2010/02/07
Šią knygą komentuoja netgi tie, kurie jos nėra skaitę. Tikintieji ar ateistai – ne kiekvienas tiesiog atsiverčia ir perskaito Bibliją nuo pradžios iki galo. Juolab, kad tai ne tik keturios Evangelijos, tai – viso 46 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos (knygos apimtis ne šimtai puslapių, tad vidutinio romano apimties Biblijoje, kurią randame viešbučio stalčiuje, laisvai telpa visas Naujasis Testamentas).
Kalba turi savybę ne tik perduoti informaciją, bet ir atverti duris į tai, kas yra už jos, už žodžių. Kadangi žmogus visuomet dairėsi „anapus“, spėliodamas, kas galėtų stovėti už viso šio pasaulio, kalbos suteikiamas pojūtis, kad anapusybė visgi egzistuoja, stebi, valdo, palaiko ryšį, atrodo labai tikras.
Biblija – tai bendra žydų ir krikščionių knyga. Tais laikais, kai ji buvo rašoma, žmonės praktiškai, dvasiškai, morališkai rėmėsi ja savo kasdienybėje. Rašto tiesa galėjo būti išgirsta tik per ritualą – tik dėl tam tikro elgesio. Tiesa, kuria buvo tikima, negalėjo būti suvokiama pažodiškai. Tačiau visai neseniai atsitiko būtent taip, kaip negalima. Į vieną žodį ar sakinį badydami pirštu, savo veiksmus teisina teroristai (ir kovotojai prieš terorizmą), prieštarauja evoliucijai krikščionys, žudo ir varo iš namų palestiniečius žydai…
Šimtmečiais Biblija tebuvo alegorija. Prasidėjusi nuo žodinių pasakojimų, buvo užrašyta ir daug kartų perrašinėjama, keičiama, pildoma istorijomis ir mitais. Iki XIX a. mažai kas rūpinosi, ar Senojo Testamento Pradžios knygoje yra rašoma tiesa apie tai, kaip Žemėje atsirado gyvybė. Visiems buvo svarbiau ceremonijos: kur laikyti knygą, kaip ją paimti, kaip atsiversti, ar reikia bučiuoti, ar reikia skaitant daryti tam tikrus gestus, nutaisyti balsą, klūpint, stovint, sėdint priimti jos žodžius? Žydai šoko su Tora rankoje tarsi su mylimąja. Krikščionys žegnojosi, bučiavo puslapius. Bibliją skaitė vis naujos kartos ir kiekviena stengėsi perskaityti tarp eilučių. Biblija visuomet reiškė daugiau, negu žodžiai.
Biblijos kūrimo istorija ilga ir paini. Palyginti neseniai imta ieškoti jos tikrų istorinių šaknų. Yra žinoma, kad Biblija iš pradžių neturėjo vienos minties, nes kiekvienas rašytojas redagavo ją savaip ir suteikdavo raštams vis kitokių reikšmių. Tik kanonizavus juos (kiekviena iš šios Knygos kilusios religijos kryptis kanonizavo skirtingą knygų sąrašą ir skirtingu laiku), Biblijos mintis nebesikeitė. Beje, ji taip ir liko pritaikyta tiems laikams, kai įvyko kanonizacija.
Biblija suteikia vienybės, transcendencijos (anapusybės) pojūtį. Žmonės vienaip ar kitaip ieško ekstazės („išėjimo už“): jei ne bažnyčioje, tai šokyje, muzikoje, sporte, narkotikuose, sekse… Jie siekia vienybės su aukščiausiomis jėgomis, Dievu, nori grįžti į Pradžią, vėl atsidurti Rojuje. Biblija šiame tragiškame pasaulyje suteikia „shalom“ – vienybę, pilnatvę. Šventieji raštai yra kvietimas atjautai, gailestingumo šaltinis, tačiau kiek kartų netgi patys jos aiškintojai yra suklupę, per Bibliją atsitiko blogų dalykų.
Žydai ir krikščionys bandė rasti vientisumą prieštaringuose raštuose, nes intuicija jiems kalbėjo apie dieviškąją vienybę, kurios reikia ieškoti. Pačios Biblijos tyrinėjimas negali būti vertinamas kaip akademinis mokslas. Tai yra dvasinės studijos. Deja, jos tekstą iki šiol skirtingai verčia, interpretuoja, aiškina vis kitaip – kiekviena religinė pakraipa, sekta prisitaiko ją savo reikmėms.
Biblija yra kas trečio žmogaus dvasinis vadovas. Išversta į daugiau nei 2000 kalbų. JAV vien 2005 metais parduota apie 25 mln. jos kopijų.
(Pagal Karen Armstrong įžangą jos pačios knygai „Biblija. Knygos biografija“. Į lietuvių išversta jos „Trumpa mito istorija“, „Islamas: trumpa istorija“)
