Automobilis ar pirštelis?
2010/02/09
Vakar prisiminiau trumpą Alfredo Hičkoko (Hitchcock) filmuką “The Man From the South” su Piteriu Lore (Peter Lorre). Filmukas tai nuostabus, štai ištrauka:
(Čia tik antroji dalis, kitas susiraskite youtube.)
Bibliją parašė žmonės
2010/02/07
Šią knygą komentuoja netgi tie, kurie jos nėra skaitę. Tikintieji ar ateistai – ne kiekvienas tiesiog atsiverčia ir perskaito Bibliją nuo pradžios iki galo. Juolab, kad tai ne tik keturios Evangelijos, tai – viso 46 Senojo Testamento ir 27 Naujojo Testamento knygos (knygos apimtis ne šimtai puslapių, tad vidutinio romano apimties Biblijoje, kurią randame viešbučio stalčiuje, laisvai telpa visas Naujasis Testamentas).
Kalba turi savybę ne tik perduoti informaciją, bet ir atverti duris į tai, kas yra už jos, už žodžių. Kadangi žmogus visuomet dairėsi „anapus“, spėliodamas, kas galėtų stovėti už viso šio pasaulio, kalbos suteikiamas pojūtis, kad anapusybė visgi egzistuoja, stebi, valdo, palaiko ryšį, atrodo labai tikras.
Biblija – tai bendra žydų ir krikščionių knyga. Tais laikais, kai ji buvo rašoma, žmonės praktiškai, dvasiškai, morališkai rėmėsi ja savo kasdienybėje. Rašto tiesa galėjo būti išgirsta tik per ritualą – tik dėl tam tikro elgesio. Tiesa, kuria buvo tikima, negalėjo būti suvokiama pažodiškai. Tačiau visai neseniai atsitiko būtent taip, kaip negalima. Į vieną žodį ar sakinį badydami pirštu, savo veiksmus teisina teroristai (ir kovotojai prieš terorizmą), prieštarauja evoliucijai krikščionys, žudo ir varo iš namų palestiniečius žydai…
Šimtmečiais Biblija tebuvo alegorija. Prasidėjusi nuo žodinių pasakojimų, buvo užrašyta ir daug kartų perrašinėjama, keičiama, pildoma istorijomis ir mitais. Iki XIX a. mažai kas rūpinosi, ar Senojo Testamento Pradžios knygoje yra rašoma tiesa apie tai, kaip Žemėje atsirado gyvybė. Visiems buvo svarbiau ceremonijos: kur laikyti knygą, kaip ją paimti, kaip atsiversti, ar reikia bučiuoti, ar reikia skaitant daryti tam tikrus gestus, nutaisyti balsą, klūpint, stovint, sėdint priimti jos žodžius? Žydai šoko su Tora rankoje tarsi su mylimąja. Krikščionys žegnojosi, bučiavo puslapius. Bibliją skaitė vis naujos kartos ir kiekviena stengėsi perskaityti tarp eilučių. Biblija visuomet reiškė daugiau, negu žodžiai.
Biblijos kūrimo istorija ilga ir paini. Palyginti neseniai imta ieškoti jos tikrų istorinių šaknų. Yra žinoma, kad Biblija iš pradžių neturėjo vienos minties, nes kiekvienas rašytojas redagavo ją savaip ir suteikdavo raštams vis kitokių reikšmių. Tik kanonizavus juos (kiekviena iš šios Knygos kilusios religijos kryptis kanonizavo skirtingą knygų sąrašą ir skirtingu laiku), Biblijos mintis nebesikeitė. Beje, ji taip ir liko pritaikyta tiems laikams, kai įvyko kanonizacija.
Biblija suteikia vienybės, transcendencijos (anapusybės) pojūtį. Žmonės vienaip ar kitaip ieško ekstazės („išėjimo už“): jei ne bažnyčioje, tai šokyje, muzikoje, sporte, narkotikuose, sekse… Jie siekia vienybės su aukščiausiomis jėgomis, Dievu, nori grįžti į Pradžią, vėl atsidurti Rojuje. Biblija šiame tragiškame pasaulyje suteikia „shalom“ – vienybę, pilnatvę. Šventieji raštai yra kvietimas atjautai, gailestingumo šaltinis, tačiau kiek kartų netgi patys jos aiškintojai yra suklupę, per Bibliją atsitiko blogų dalykų.
Žydai ir krikščionys bandė rasti vientisumą prieštaringuose raštuose, nes intuicija jiems kalbėjo apie dieviškąją vienybę, kurios reikia ieškoti. Pačios Biblijos tyrinėjimas negali būti vertinamas kaip akademinis mokslas. Tai yra dvasinės studijos. Deja, jos tekstą iki šiol skirtingai verčia, interpretuoja, aiškina vis kitaip – kiekviena religinė pakraipa, sekta prisitaiko ją savo reikmėms.
Biblija yra kas trečio žmogaus dvasinis vadovas. Išversta į daugiau nei 2000 kalbų. JAV vien 2005 metais parduota apie 25 mln. jos kopijų.
(Pagal Karen Armstrong įžangą jos pačios knygai „Biblija. Knygos biografija“. Į lietuvių išversta jos „Trumpa mito istorija“, „Islamas: trumpa istorija“)
Užplūstant svetimajai, nepirkit Baranausko
2010/02/04
Beieškodama „metaforos“ apibrėžimo, radau puslapį www.moku.lt – „moku“ čia reiškia ne tik „mokausi“, bet ir „užsimoku“ už tai, kad galėčiau nesimokyti. Man pasisekė – kai ką gavau be pinigo. O kokį mokslą iš to gavau!
Štai trys rašiniai apie Antano Baranausko… ką? – Žinoma „Anykščių šilelį“! O tai laikai buvo, kai ir aš apie jį skiedžiau susiriesdama virš mokyklos suolo. Ir turbūt skiedžiau ne ką blogiau už tuos, kuriuos čia pateikiu (klaidas taisyti būtų nuodėmė – veikalas jau gatavas, priduotas klientams):
(1) ”Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę” – kaip daugiaprasmė metafora
Kiekvienas žmogus grybaudamas, uogaudamas ar šiaip klaidžiodamas senai Lietuvosmiškais norom nenorom turėtų prisiminti A. Baranausko poemą “Anykščių šilelis”. Ir štai žmogus sėdasi ant “minkštučiukų samanų patalų” ir bando pajausti tai, ką taip norėjo pajausti A. Baranauskas. Tačiau priš akis iškyla “kelių apykreivių pušelių” ir “nenaudingo ploto vaizdas” – tai pradedama poema “Anykščių šilelis”. Tačiau tuojau pat detalė po detalės nuo apačios iki pat viršūnių piešiamas praeities šilelis pragiedrina nuotaiką ir žmogu sima suprasti poeto būseną, mintis. Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį.
Ir be praeitie idealizvimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką. Miške atgaivimamos “lietuvių dūšios senais miškais penėtos.” A. Baranauskui patinka toks sielos poilsis, ramybė, tačiau mes visa tai galime sieti su pagonybe. Tai pat A. Baranauskas vaizduoja vis atgyjantį šilelį, kuris gali simbolizuoti lietuvių tautą, kartas, todėl būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių – savotiškam rojuje – greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame.
Bet jau “kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę”, nebėra sielai nusiraminti kampelio, nebėra šventos vietos, nebėra rojaus – miško. Tą A. Baranauskas supranta ir, nors giliai tiki krikščionišku Dievu bei ruošiasi tapti kunigu, gailisi pagonybės laikų, krikščionybę sieja su neteisingu miško kirtimu – “maž ir vierą įvedęs Jogaila išskynė”.
A. Baranauskas “kalnus kelmuotus” mato ir tuolaikiniame kaime, nes daug jaunų žmonių,norėdami ir galėdami mokytis važiodavo į miestą, o kaime žmonių skaičius vis mažėjo, bet jame liko visi lietuviškos kultūros saugotojai. Šitaip buvo ir iki šiol, taip bus ir ateityje – taip galima būtų žvilgtelėjus į praeitį teigti. Tačiau visų liūdniausi “kalnau kelmuoti” stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savu noru susilieja su svetima kultūra.
Kaip liūdnai pradėta, taip liūdnai ir baigiama poema “Anykščių šilelis”, tačiau A.Baranauskas savo tikslą pasiekė, įrodė retorikos dėstytojui, kad lituvių kalba nėra skurdi, todėl A. Baranauskas ne tik nepaprastai vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lituvių kalbos likimą. Juk iki tol, kol “atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / urvus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo” šilelis buvo gražus kaip ir lietuvių kalba prieš užplūstant svetimajai.
(nuo 2005 m. parsisiuntė 2612 asmenys)
(2) A. Baranausko poema “Anykščių šilelis”
Antanas Baranauskas – žymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas, klasikinės poemos “Anykščių šilelis” ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Kurti jis pradėjo dar vaikystėje. Ganydamas bandą jis kūrė žaismingus eilėraštukus, išreikškiančius piemenuko mintis vaikiškus jo dżiaugsmus ir rūpesčius.
Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis – tai grażus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų. . Bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį.
Ir be praeities idealizvimo “Anykščių šilely” galime surasti daug romantizmui būdingų bruožų. Be gamtos sureikšminimo kūrinyje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramumas, malonumas). Kai ir daugelis romatikų, gamtoje A.Baranauskas įžvelgia paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia lietuvį į mišką.
(Toliau iki pabaigos viskas sutampa su pirmuoju)
(nuo 2005 m. parsisiuntė 9238 asmenys)
(3) A. Baranauskas “Anykščių šilelis”
Antano Baranausko poemos “Anykščių šilelis” analizė. Ką “Anykščių šilelis” kalba XXI amžiaus žmogui?
Antanas Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pažįstamą gimtojo krašto gamtą. Anykščių šilelis – tai gražus miškas, nuo Anykščių miestelio siaura juosta nusitęsęs šventosios pakrantėmis kelioliką kilometrų. bene ryškiausiai mes galime suprasti, kad žodžiais šilelis, miškas, poetas kalba apie Lietuvą, o senovinis šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį.
Poetui, matyt, prigimtis širdyje pasėjo begalinę meilę gamtai ir tą jautrumą visoms miško grožybėms. Panaudojęs daugybę meninės raiškos priemonių A. Baranauskas „piešė“ nuostabiausius vaizdus. Nuo mažiausių augalų iki didžiausių medžių. viskas trykšte trykšta gyvybe, didingumu. „Čia paliepių torielkos po mišką išklotos, čia rausvos, melsvos, pilkos ūmedės sutūpę, – linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi“.
Maža to, čia atskleidžiamas ir puikus kvapų mišinys. Čia gali užuosti raudonus ir baltus dobilus, kapciaus skruzdėlyno kvapą. Vis kitokie, vis malonesni, tarsi „iš brangiausių kvepalų mišinį padarė“ Kūriniui būdinga gyva, vaizdinga kalba, intonacinis išraiškingumas, gausūs tautosakos elementai.
Mane asmeniškai šis kūrinys įkvėpė, atskleidė tai, į ką galbūt niekada nebūčiau atkreipusi dėmesio. Kiekvienas kūrinys nori kažką mums pasakyti, į kažką atkreipti mūsų dėmesį.
Antanas Baranauskas įvardijo nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. Jis savo tikslą pasiekė, – įrodė, kad lietuvių kalba nėra skurdi, net labai turtinga. „Kalnai kelmuoti“ stūkso ten, kur pradedamos užmiršti lietuvių tradicijos, papročiai ir kalba, o patys žmonės savo noru susilieja su svetima kultūra.
Taigi, A. Baranauskas ne tik vaizdžiai aprašė šilelį, bet ir per miško paveikslą parodė lietuvių kalbos likimą. Saugokime ir branginkime savo gimtąją kalbą, kad nebūtume lyg „išgriuvus pūstynė“- bebalsė ir beteisė.
(nuo 2008 m. parsisiuntė 1686 asmenų)
Jeigu dabar verkiate, tai paverkite, mano komentarai palauks. (Aš tuo tarpu pažymėsiu (visaip) sakinius, kurie sutampa, kurie aiškiai ne originalūs – nurašyti, perfrazuoti iš vadovėlio.)
Mane užplūdo dar stipresni prisiminai: o, kaip mes mokėmės nurašinėti, perfrazuoti, kopijuoti taip, kad kopija teisingai skirtųsi nuo originalo… Kaip aš, asmeniškai, mokėjau, kaip ir tas, greičiausiai ta, mergaitė, parašiusi trečiąjį rašinėlį – lyriški intarpai pagyvina vaizdą, protingi kritkos intarpai – suteikia svorio, nuostabiai įpinti iš interneto rašinių nurašyti sakiniai… Sėsk, dešimt! Tai bent analizė, tai bent interpretacija!
Palaukit, kur čia analizė, interpretacija?
Kiek man anuomet būtų parašę, jei būčiau rašinyje prisipažinusi:
„Man nepatiko, aš nesuprantu, kodėl politika turi būti „vaizduojama“ per miško kelmus. Manau, kad tokią poemą tinka skaityti ir suprasti seneliams, nes ir mano tėvai to neskaitė ir neskaitys. Kodėl? Todėl, kad poemos kalba juokinga ir tokia senovinė, kad pusės žodžių nesuprantu. Ką reiškia kupkeliai, valig, grožė, šiškos, pūstynė, kimsynė, kas tie paliepiai, kiauliabudės, veršakiai, torielkos, o šalpjonai, tai, spėju, šampinjonai? Ir dar: mane nervina tas jūsų žodis onomatopėjos – kodėl gamtos garsų įspūdžio tekste negalima pavadinti kaip nors lietuviškai? Kodėl rašinių per lietuvių literatūros pamokas negalima rašyti taip, kaip kalbame? Iš pradžių taip, kaip kalbame, o vėliau, jei patiks – taip, kaip kalba literatūros mokytojai ir kritikai?! Man šešiolika ir aš niekaip nepasakysiu, kad Baranauskas įvardijo nacionalinio atgimimo idealus… šilelis atskleidžia didingą Lietuvos praeitį… ryškiai pastebimas Dievo su-ab-so-liu-tfu-tinimas?..“
Jau sėskis, Bernotaite, kuolas tau.
Pamiršai, kad mokiniai yra vientisa masė – bebalsė ir beteisė?
Viskas, einu atsipalaiduosiu drauge su vaikučiais… Mačiau tame puslapyje sekso reklamą: www.nimfos.lt – gal bus ir mokamai, bet turbūt apsimokės.
