Ramybė virš Ramiojo
2009/11/25
Amerikietiškas virpulys mane jau buvo pasiekęs. Per giliai. Per tikroviškai. Per daug panašu į lietuvišką erzelį. Net atrodė, kad Lietuva per arti – tik atsversk loptopą, iššoks „kalbanti galva“ ir išsišieps: „Tai ką, varai ant kitų kūrybos, o pati tai GRAFOMANĖ?“ Arba parašys koks rašytojas LT ir išdidžiai prisipažins knygų pats neskaitantis, kad neužsikrėstų svetimomis mintimis… Tiesiog užkniso dalykai, nuo kurių turiu progą (ir teisę) atsiriboti.
Kraustynės iš Amerikos į Australiją įvyko staigiai, per penkias dienas. Toliau nuo visko, o kai į egzotišką gamtą, tai toliau ir nuo savęs tokios, kokios nebemyliu – pagiežingos, pernelyg jautrios anoniminiam pykčiui, besusitaikančios su savo (pra)laimėjimais.
Skridome visą ilgą naktį, kuri, peršokus kelias laiko juostas, užtruko parą. Pati kelionė – nuo pirmojo pakilimo Niujorke iki paskutiniojo nusileidimo Melburne – truko lygiai 24 valandas. Bet dingo sekmadienis, lakpričio 22 diena! Išskridome penktadienio vakarą, atskridome pirmadienio rytą. (Kelionė atsiėmė tai, ką buvo dovanojusi prieš dešimt mėnesių – tuomet vieną parą gavome dovanų…)
Didmiesčiai iš lėktuvo naktį atrodo kaip žibančios varinės mikroschemos. Būtinai vienas centras, iš kurio į visas puses tęsiasi žibintų tinklai. Būtinai kelios gretikelių arterijos – automobilių žibintų srautas. Nujaučiamas žmonių – namų, apyvokos daiktų, buitinės ir transporto technikos, namų augintinių, šiukšlių – kiekis yra nemalonus. Gerai, kad ne visa Amerika apgyvendinta taip tankiai, yra ir tuščių zonų. Jose kur ne kur sužimba gyvenvietė. Įsivaizduoju, kaip ten tylu ramu.
Lėktuve tylos nėra, nebūna. Kartais klykia vaikai. Nuolat ūžia oro vėdinimo sistema. Šįkart bandžiau padėti sau: kad sausas oras neišdraskytų gleivinės, vis drėkinau panosę vandeniu. Iki Los Andželo padėjo, paskui – nebe.
American Airlines (sutrumpintai rašo AA, o neoficialiai vadina American Shit-lines) įėjus pasitinka tualeto smarve. Lėktuvėliai gerokai nudremžti. Iš išorės tai net atrodo sulopyti. Palydovas pastebėjo mano marškinėlius su vilko akimis ir pasakė komplimentą – jam irgi patinką vilkai. Galima nusipirkti sumuštinį už dešimt dolerių, bet ačiū, mes ant žemės pavalgę ir netgi atsigėrę alaus. Laikraščių nedavė, tad radau (lyg man palikta) laukimo salėje New York Times su priedu apie knygas – nepasididžiavau ir likimo dovaną priėmiau. (Dabar turiu keletą temų straipsniams.) Nenustoju stebėtis dvikalbyste – saugumo lėktuve paskaitėlė pravedama ne tik angliškai, bet ir ispaniškai…
Paskui Los Andželes. Holivudo kalvos manęs nedomina, nors oro uoste krito į akis (o gal tiesiog ieškojau, todėl) gražūs žmonės. Keistuoliai. Laisvuoliai. Paaiškėjo, kad dauguma jų skrenda į Melburną. Pasigirdo ir australietiška šnekta, pasimatė paplūdimio avalynė (thongs), tatuiruotės, Movember ūsai…
Pakilus virš miesto, prilipau prie iliuminatoriaus: vėl žibanti mikroschema, bet šita šiek tiek kitaip žibanti, nes čia gyveno Bukowskis – gražiausias pasaulyje girtuoklis. Nelabai jis palankiai atsiliepė apie savo miestą ir jo gyventojus, bet kita vertus, neneigė, kad čia jam buvo šilta. Galima buvo ilgai išsiversti su viena pora skylėtų batų… (Paskutinė mano skaityta knyga: Bukowskio autobiografinė „Ham on Rye“; lietuviškai išversta: „Arklienos kumpis“.)
Pasiruošėme plūduriuoti patamsyje ir ūžesyje dar 15 valandų… Skridome jau su australiškais Qantas – po AA ekonominė klasė atrodė kaip liuksas. Pavyko gerai numigti. Paskui pažiūrėti filmą („UP“). Beje, Qantas rodo kelionės maršrutą, gali bet kada įsijungti kanalą ir sužinosi, kur, kokiame aukštyje, kokiame šaltyje skenda lėktuvas šiuo metu. Na, Finnair lėktuve yra tekę matyti ir vaizdą iš piloto kabinos (pakilimo ir nusileidimo metu buvo šiurpoka), bet man užtenka ir glaustos informacijos, be gyvų vaizdų.
Per tą kraustymąsi nerašiau kokias tris dienas. Tik skaičiau šiek tiek (pagaliau atsiverčiau atidėtą kelionei Pero Pettersono romaną „To Siberia“). Gretimoje lėktuvo eilėje sėdėjo seneliukas, kuris nuo pat Los Andželo užsismaukė kepurę ant akių ir krito miegoti, o švintant – jau netoli Australijos krantų – prabudo, išsitraukė popierius ir ėmė intensyviai rašyti ranka. Rašė kokias tris valandas. Jo galva buvo ties iliuminatoriumi, vis labiau persišvietė pakaušis, reti balti plaukai, pasišiaušę lyg Saulės protuberantai. Užsimiršęs vis rakinėjosi pirštu didelę nosį, nematančiomis akimis žiūrėdamas priešais save, vėl palinkdamas ties popieriais. Aišku, aš labai norėjau sužinoti, ką jis ten rašo. Bet nesužinojau. Išsitraukiau savo užrašų knygelę ir parašiau apie jį, kad nepamirščiau, ko nesužinojau.
Ar jums nebūna taip, kad išlipę iš lėktuvo tučtuojau pamirštate viską, kas nutiko jame? Pavyzdžiui, man dažnai nutinka maži nuotykiai: laukimo salėje pastebėtas žmogus atsisėda šalia, koks vaikas maigo iš proto varantį žaidimą, kokia nors įdomi pora, keista nėščia moteris, keliaujanti viena iš Londono į Melburną tik dviems dienoms (organizmui tai baisus stresas!), kokie nors prisikvėpinę (žydri) palydovai, jų pastabos, kibinimai, smagūs indukai, iš kurių duoda valgyti, miniatiūriniai dantų šepetukai su miniatiūrinėmis dantų pastos tūbelėmis, žvarbus skersvėjis iš tualeto kriauklės, dialogų nuogirdos…
Šįkart apie tai rašiau daugiau nei visada. Ir išvis, šiuo metu daugiau rašau dienoraščiui, negu kūrinių eskizams. Nuotrupos, draiskalai, ištraukos – ką dar galima parašyti, jei neturi savo rašomojo stalo? Bet ir dienoraščiai kada nors pravers. (Su siaubu atradau, kad prieš kelis mėnesius į dienoraštį rašydavau tik sapnus.)
Australijoje baigiasi pavasaris, už savaitės prasidės vasara.
Vakar nuvažiavome aplankyti vandenyno. Garsas išvalė galvą, oras išvalė nosį. Jau net įdegiau. Bent jau šiandien gimtinė ir visa ta didelė (tikrai ne ekonominė) krizė, vadinama lietuvių literatūra, manęs nedomina. Net nežinau, ar domins kada nors. Kodėl? Todėl, kad esu „pernelyg realistiška moteriškaitė“, kaip išsireiškė anoniminis „Grafomanijos“ komentatorius. Tuo savo realistiškumu noriu mėgautis.
Stiveno Kingo akis
2009/11/19
Štai toks žvilgsnis mane prismeigė vietiniame Barnes&Noble knygyne. Ar galima atsispirti? Būtinai priėjau arčiau ir apžiūrėjau: tai buvo knygos viršelis. The Stephen King Illustrated Companion. O viduje pilna visko:
Daug fotografijų, istorijų, laiškų, piešinių, užklijuotų „kišenių“, kuriose rastum tikrus „padirbtus“ Kingo mašinraščius, plakatų… Ir kaina tokia normali (24$ yra dešimčia dolerių brangiau nei vidutiniška MAŽA knyga), kad norėjosi griebt ir bėgt link kasos, bet…
Lagaminai negali būti sunkesni nei leidžiama. Nė vienos knygos daugiau. Stop.
Esmė ta, kad mes jau turime lėktuvo bilietus į Melburną. Šeštadienį skrendam atgal į Australiją. Rygos projektas neišdegė, ir kol kas, didžiai nuostabai, niekas dėl to neapgailestauja taip, kaip mes. Tipiška, visi Lietuvoje esantys lietuviai ragina džiaugtis, kad atsidursime kuo toliau nuo gimtinės. Įdomu kodėl ;)
Grįžtant prie Kingo: ta proga palandžiojau po smagų fanų puslapį www.stephenking.com – radau ne tik naujos knygos „Under the Dome“ anonsą, bet ir virtualų Kingo kabinetą, kuriame galima „pasivaikščioti“, sužinoti apie rašytojo darbo aplinką (na, ji atrodo nenatūraliai skaitmeninė, bet visgi), sužaisti quiz: atsakyti į klausimus.
Beje, Kingo knyga apie rašymą „On Writing“, kurią kadaise minėjau straipsnyje „Knygos apie rašymą“, yra naudinga ir įspūdinga (deja, neparašiau apie ją daugiau, nes ji su dauguma mano knygų iškeliavo į Šiaulius ir liko ten iki geresnių laikų). Man tai viena įspūdingesnių knygų tokia tema. Ypač, kai kur nors perskaitai, kad Kingas yra „low brow“ rašytojas (čia jis priešpastatomas „high brow“ - aukštojo meno atstovams), dar labiau imi gerbti paprastą-nepaprastą, dabar jau garbaus amžiaus bičą, kuris apie savo profesiją moka kalbėti suprantamai ir toli gražu neprastai.
Kad ir viename iš naujausių interviu:
Žodžiu, jei jūsų draugas yra siaubo fanas, tai idėją naujametinei dovanai jau gavote (amazon.com pasieks ir Lietuvą ;)). O aš bėgu krautis lagaminų ir kraustytis (iš proto taip pat.)
Sumautas Rojus. Paraliteratūra
2009/11/18
Viešnagės Lietuvoje metu, „Vagos“ knygyne netoli Seimo, nusipirkau (už 3,80 Lt) Algio Butkaus miniatiūrinę knygutę „Sumautas Rojus“. Įtariau, kad tai ne paprasta knygutė, nes gale radau prierašą: „Išleista autoriaus lėšomis, nesiekiant pelno“. Tiražas 200 egz.
Knygutė pristatoma, kaip linksma apysaka, anekdotai, auto šmaikštutės ir radijo žinutės. „Apysakoje pateikiami neįtikėtini buhalterio nutikimai naujoviško miesto apleistame priemiestyje ir laiminga pabaiga.“
Viršeliai piešti autoriaus. Kaip galėtų pasakyti profesorius Preobraženskis: „Jis dar ir piešia!“ Kas per žmogus taip nesavanaudiškai išleido du šimtus knygučių, siekdamas praskaidrinti niūrią lietuvišką kasdienybę skaidriu lietuvišku humoru? A, štai:
Algis Butkus gimė 1928 m. Kaune Vlado Butkaus – gimnazijos mokytojo esperantininko vydūnininko – šeimoje. 1952 – 1955 m. dirbo inžieriumi, vėliau pedagogu. A. Butkus yra VGTU Automobilių transporto katedros profesorius (dėsto vidaus degimo variklių mokymo dalyką). Yra parašęs vadovėlių, paskaitų konspektų, straipsnių.
Pirmi puslapiai mane tikrai pralinksmino, todėl tampiausi knygutę po Vilniaus kavines ir aiškinau bičiuliams, kad radau reiškinį: žmogus už savo pinigus išleido humoro knygutę, ak, kokie akli mūsų leidėjai!
Mieli bičiuliai, gailiuosi, kad taip kalbėjau.
Po dešimtojo puslapio jau nesijuokiau. Autorius, kokio iškilaus esperantininko šeimoje bebūtų gimęs, kokio kaitrumo variklių vidaus degimą beišmanytų, yra, švelniai tariant…
Turinio kritikuoti nesiruošiu. Jį už mane atpasakos pats knygutės veikėjas Kazys Šliašas:
Miesto kojaspirdininkų pergalės proga nuvažiavau į vadinamąjį Rojų. Išsimaudžiau. Chemizuotas vanduo sugriaužė rūbus. Susipažinau su Paulu-Kaulu. Viena moteris, vardu Marta, mane priglaudė ir aplopė. Nusidažiau plaukus pagal nusipirktą juodą eilutę. Kaulas vedžiojo po įžymias priemiesčio vietas. Kas norėjo, tam kaip buhalteris aiškinau verslo ypatumus. Raginau rinkti į savivaldybę tuos, kas jau pakankamai prisivogė. Nauji viršininkai būna labiau godūs. Buvo įdomu bendrauti su visais. (p. 89)
Na, politika, sušiktas (tikrąja prasme) gyvenimas. Petkevičiaus Durniškės. Lansbergio vyresniojo dinozaurai. Turinys kažkur matytas. Labiau graudus, nei juokingas.
Juokina absurdas. Lyg įkvėptas Fransua Vijono, pvz.:
Buhalteris, apsimovęs vidutinės kokybės kelnes, apsiavęs žygio batais ir dirbtinės vilnos palaidine atrodė eilinis dykinėtojas. (p. 6)
Mergiotės sėdėjo ant vienkartės tvoros ir čiulpė vyšnių sakus. (p. 44)
Patalpoje siautėjo pertraukos dvasia. (p. 44)
Vos tik svečiai nuskendo minkštuose foteliuose, inspektorius Bulba pasiūlė svečiams paragauti naminio viskio. (p. 46)
Klientus, ypač iš „miesto“, dama vaišindavo kava su durnaropėmis, siūlė parūkyti cigarą, kvepiantį medumi. (p. 17)
Šviežios, „pagerintos“ putpelių (ir ne tik jų) taukais, bandelės traškėjo jas laužant. (p. 55)
Turime keptų avino kiaušių graikiškai su Kipro aperityvu, austrių, lenkiškų žarnėkų, rusiškų sūdytų chamsa žuvelių ir vokiško alaus (…). (p. 63)
Kryžkelėje iškylautoją pasivijo dvokiantis laužo dūmais lengvasis garinis automobilis. (p. 69)
Tik šimto puslapių apysaką skaičiau šimtą dienų – mečiau, vėl ėmiausi. Sunku todėl, kad autorius yra pus-raštingas. Kaip ir Edmundui Malūkui, jam galima sušukti: „Sėskis – du!“ Net redaktorė S. Kirkienė nepadėjo – gramatikos, stiliaus, korektūros klaidų apstu…
Viena klaida būdinga daugumai paraliteratūros kūrėjų. Jie susiriesdami stengiasi nepakartoti to paties vardo. Kas iš to išeina? Štai pavyzdys – dešimtyje puslapių (nuo 66 iki 76) vienas ir tas pats veikėjas patiria tokią metamorfozę:
…pralemeno tamsiaplaukis ūsuotas pramogautojas.
…numuilinėjo iškylautojas.
…išskubėjo Kazys lauk.
…paklausė sutrikęs buhalteris.
…paklausė Kazys Šliašas…
…laužė galvą pareigingasis buhalteris.
…priminė pradėjęs pykti miesto pramogautojas.
…pralemeno mieguistas buhalteris.
Makalošės tekste daugiau, bet nebesiknaisiosiu, kad bakterija kokia neprikibtų… Tiesiog ši knyga yra pirmas ir paskutinis autoriaus eskizas. Jei būtų perrašęs (ar bent atidžiai, nešališkai perskaitęs), gal būtų kas geriau. Gal…
Apysaka baigėsi puslapyje 105, bet liko dar penkiasdešimt. Tai ką mes turime:
ANEKDOTAI – kai kurie girdėti, kai kurie lyg iš kaimo, kai kurie lyg autoriaus išgalvoti. Temos, kaip ir tinka vulgariam humorėliui: seksas, politika, žydai ir žydri. Su iliustracijom. (Nes: „Jis dar ir piešia!“) Su trikdančiais trumpais intarpais, pvz.: „Lietuvoje yra 741 katalikų bažnyčių su 800 kunigų“. (Man per gilu.)
VIENU SAKINIU AUTOMOBILININKAMS – sentencijos, ištraukos. Nuo afrikiečių išminties iki anonimų („Mama, man atrodo aš nėščia. – O kur buvo tavo galva? – Po vairu, – atsakė dukra.“ (p.141)). Kitų išminčių pavardės minimos. Štai G. Malkinas teigia: „Saugos diržas neapsaugo nuo nėštumo.“ OK.
PASIKLAUSIUS RADIJOS… – Kai kas autoriui taip įspūdinga, kad atrodo verta įtraukti į knygą, pvz:
Afrikoje kiekvieną dieną priauga po 50000 žmonių.
Europoje gyvas žuvis parduoda inde su vandeniu.
Kai smirda, sapnuojami „baisūs“ sapnai.
Senovės lietuvių kalboje nebuvo „fė“ ir „haš“ garsų, todėl fabrikas vadintas pabriku, o pirmą benefisą reikėtų vadinti benepisas.
Lietuvis išgeria apie 50 l alaus, čekas – 120 l, o vokietis – 140 litrų.
Tai šita gražia mintimi, vedančia nežinia kur, po piešinėliu, kuriame vaizduojamas žmogeliukas prie cisternos su užrašu „ALUS 50 L“, ir baigiasi pagaliau visas tas ABSURDAS.
Paradoksas: autorius rašo taip prastai, kaip jo išjuokiamieji politikai politikuoja. Nesmagu matyti, kai kažkas bando dirbti ne savo darbą, lyg norėdamas įrodyti, kad kiekvienas taip gali. (Bet ir smagu, nes neįrodo.)
Tik greičiausiai niekas nieko nenorėjo įrodyti. Išvis, niekas nenorėjo nieko. Ir apie absurdą negalvojo. Ir Vijono neskaitė.
Tai, kad man liko nemalonus įspūdis – mano pačios problema. Ir žinote, kaip aš ją išspręsiu?
Ši knyga bus perduota JAV antrinių žaliavų perdirbimo įmonei.
